• Dėl ribojimų užsiimti advokato veikla Konvencija nebuvo pažeista

    • Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas arba EŽTT) priėmė sprendimus bylose Lekavičienė prieš Lietuvą (Nr. 48427/09) ir Jankauskas prieš Lietuvą (2) (Nr. 50446/09), kuriose nebuvo nenustatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio (teisė į privatų gyvenimą) pažeidimų dėl ribojimo nepriekaištingą reputaciją dėl ankstesnio teistumo praradusiems asmenims užsiimti advokato veikla.

       

      Pareiškėja V. R. Lekavičienė buvo paprašiusi sustabdyti jos advokato įgaliojimus. Vėliau Lietuvos advokatų tarybos sprendimu buvo atsisakyta pripažinti ją advokate, be kita ko, dėl to, kad nebuvo pakankamo pagrindo laikyti ją nepriekaištingos reputacijos. Advokatų taryba nurodė, kad pareiškėja buvo teista už sukčiavimą bei dokumentų suklastojimą ir, įvertinus šių nusikalstamų veikų pobūdį ir apimtį (šios nusikalstamos veikos buvo susijusios su ankstesne jos, kaip advokatės, profesine veikla), negalėjo būti pripažinta nepriekaištingos reputacijos, taigi, neatitiko Advokatūros įstatyme numatytų reikalavimų. Pareiškėja Lietuvos teismuose siekė panaikinti minėtą Advokatų tarybos sprendimą, tačiau teismai laikėsi nuomonės, kad toks sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas, nes nepaisant to, jog pareiškėjos teistumas buvo išnykęs, tai savaime nereiškė, kad ji gali būti laikoma atgavusi nepriekaištingą reputaciją.

       

      Pareiškėjas R. Jankauskas buvo įrašytas į advokatų padėjėjų sąrašą, tačiau, paaiškėjus jo ankstesniam teistumui už kyšio priėmimą ir piktnaudžiavimą tarnyba (nusikaltimai padaryti pareiškėjui dirbant tardytoju), Advokatų garbės teismo sprendimu jam buvo skirta drausminė nuobauda – išbraukimas iš minėto sąrašo, nustačius, kad jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo. Advokatų garbės teismas nurodė, kad pareiškėjo padarytų nusikaltimų pobūdis ir mastas nesuderinamas su advokato veiklos principais, o tai, jog teistumas išnykęs, savaime nereiškia, kad pareiškėjas atgavo nepriekaištingą reputaciją. Šį sprendimą pareiškėjas nesėkmingai ginčijo Lietuvos teismuose, be kita ko, teigdamas, kad teisės aktuose nebuvo nustatytas reikalavimas pretendentams į advokato padėjėjus informuoti apie išnykusį ar panaikintą teistumą.

       

      Pastebėtina, kad nuo 2008 m. balandžio 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. galiojusioje Advokatūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad asmuo nelaikomas esąs nepriekaištingos reputacijos ir negali būti pripažintas advokatu, jeigu jis yra teistas už tyčinę nusikalstamą veiką, nesvarbu, ar teistumas išnykęs, ar ne.

       

      Teismas nustatė, kad pareiškėjų išbraukimas iš advokatų padėjėjų ir neįtraukimas į praktikuojančių advokatų sąrašą prilygo įsikišimui į naudojimąsi teise į privataus gyvenimo gerbimą Konvencijos 8 straipsnio požiūriu, nes toks pašalinimas iš advokatūros galėjo turėti įtakos jų reputacijai ir profesiniams santykiams, tačiau Teismas nenustatė Konvencijos pažeidimo, nes pareiškėjų teisės buvo apribotos pagal įstatyme nustatytą tvarką siekiant teisėtų tikslų ir tokie apribojimai buvo būtini demokratinėje visuomenėje šių tikslų pasiekimui.

      Pareiškėjai iš advokatūros buvo pašalinti remiantis tuo metu galiojusių Advokatūros įstatymo ir Advokatų etikos kodekso nuostatomis siekiant užtikrinti kitų asmenų teises ir tinkamą teisingumo įgyvendinimą. Teismo požiūriu, advokatai užima ypatingą vietą teisingumo įgyvendinimo srityje ir dėl šio ypatingo vaidmens jiems yra taikytini tam tikri reikalavimai bei apribojimai, ypač kiek tai yra susiję su jų profesiniu elgesiu, kuris privalo būti diskretiškas, sąžiningas ir garbingas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos teisėje advokato profesijai buvo taikytini aukšti standartai. Pareiškėjų bylose priimti vidaus teismų sprendimai atitiko išvystytą praktiką, atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimus pareiškėjai padarė atlikdami savo profesines pareigas teisingumo įgyvendinimo srityje. Jankausko atveju priimant sprendimą buvo atsižvelgta ne tik į nusikaltimo pobūdį, bet ir į tai, kad kreipdamasis į Lietuvos advokatūrą pareiškėjas nenurodė savo teistumo. Šiuo požiūriu Teismas pritarė Vyriausybės pozicijai, jog jis turėjo suvokti tokios informacijos pateikimo svarbą. Lekavičienės byloje Teismas nurodė, kad teistumo išnykimas nebūtinai reiškia, jog asmuo atgauna ir nepriekaištingą reputaciją, o pareiškėjos atveju nacionaliniai teismai manė, kad pareiškėjos kreipimosi metu buvo praėję per mažai laiko (4 metai). Kartu Teismas pastebėjo, kad tuo metu galioję reikalavimai prokurorams ir teisėjams buvo dar griežtesni. Galiausiai Teismas nurodė, kad nacionalinių teismų sprendimai neužkirto kelio pareiškėjams ateityje kreiptis į Lietuvos advokatūrą dėl galimybės užsiimti advokato praktika. Kartu pažymėtina, jog EŽTT teigiamai įvertino Lietuvos teisinio reguliavimo pokyčius, pagal kuriuos teistumas už tyčinius nusikaltimus nebegalėjo užkirsti kelio galimybei atitikti nepriekaištingos reputacijos reikalavimą.

       

       

      Teismo sprendimai bylose Lekavičienė prieš Lietuvą (anglų kalba), Jankauskas prieš Lietuvą (2) (anglų kalba)

       

       

      Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat priėmė nutarimą dėl nepriimtinumo byloje Linkevičienė ir kiti prieš Lietuvą (Nr. 33556/07, 2017 m. birželio 20 d.), kurioje be Konvencijos 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) pažeidimų taip pat buvo nagrinėjamas ir privataus gyvenimo diskriminacinio apribojimo klausimas dėl apribotų galimybių užsiimti advokato praktiką už tyčinę veiką teistiems asmenims (pagal Konvencijos 8 ir 14 straipsnius).

       

      2003 m. liepos 17 d. pareiškėjų, kurie visi dirbo teismų pirmininkais, atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas įtariant pareiškėjus piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi (BK 228 str.) bei trukdant teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar antstolio veiklai (BK 231 str.). Tą pačią dieną Generalinio prokuroro pavaduotojas kreipėsi į Respublikos Prezidentą, kad būtų sustabdyti pareiškėjų, kaip teisėjų, įgaliojimai. Kitą dieną pagrindiniuose šalies laikraščiuose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas viešai pasisakė dėl pareiškėjų bendradarbiavimo su kontrabandininkais. 2003 m. liepos 22 d. pareiškėjai Respublikos Prezidento dekretu buvo atleisti iš pareigų. Dar kitą dieną žiniasklaidoje buvo pateikta oficiali Respublikos Prezidento pozicija dėl pareiškėjų, o vėliau ir kitų valstybės pareigūnų nuomonė šiuo klausimu. 2006 m. liepos 9 d. nuosprendžiu pareiškėjai buvo pripažinti kaltais dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir jiems atimta teisė dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose nuo 1 metų ir 3 mėnesių iki 4 metų.

       

      Nagrinėdamas antrojo ir trečiojo pareiškėjų skundus dėl privataus gyvenimo ribojimo diskriminaciniu būdu, EŽTT atkreipė dėmesį, kad nuo 2008 m. balandžio iki 2013 m. liepos Advokatūros įstatymas numatė absoliutų draudimą už tyčinę veiką teistus asmenis laikyti nepriekaištingos reputacijos, todėl panašu, kad iki 2013 liepos antrasis ir trečiasis pareiškėjai neturėjo galimybės sėkmingai kreiptis į Lietuvos advokatūrą dėl galimybės užsiimti advokato praktika. Tačiau Teismas atsižvelgė į tai, kad įsigaliojus Advokatūros įstatymo pakeitimams antrasis ir trečiasis pareiškėjai buvo pripažinti advokatais. Be to, Teismas pažymėjo, kad pagal nacionalinių teismų praktiką nepriekaištingos reputacijos reikalavimas yra savarankiškas kriterijus, atskirtas nuo teistumo ir pareiškėjai galėjo kreiptis į teismą, siekdami įrodyti, kad pasibaigus teistumui jie atgavo savo nepriekaištingą reputaciją. Galiausiai Teismas taip pat pažymėjo, kad reikalavimai prokurorams ir teisėjams Lietuvos teisėje buvo dar griežtesni, todėl Teismas neįžvelgė advokatų veiklos ribojimuose jokio diskriminacinio pobūdžio ir pripažino skundus pagal Konvencijos 8 ir 14 straipsnius nepriimtinais kaip aiškiai nepagrįstus.

       

      Nagrinėdamas bylą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 ir 2 dalis, EŽTT atmetė pareiškėjų skundus dėl to, kad Prezidentas negalėjo jų atleisti, kol buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, kadangi Lietuvos teisėje buvo aiškiai numatyti skirtingi teisėjų atleidimo pagrindai dėl teisėjo vardą žeminančio poelgio ir dėl nuteisimo. Pareiškėjų skundai dėl tariamo teisingo teismo neužtikrinimo, remiantis tuo, kad tuometinis Generalinis prokuroras buvo paskirtas į Aukščiausiojo Teismo teisėjus buvo pripažinti nepagrįstais, nes nebuvo pateikta jokių įrodymų, kodėl Seimas ar Respublikos Prezidentas turėjo neatlikti savo konstitucinių pareigų ir nepaskirti A. Klimavičiaus Aukščiausiojo Teismo teisėju. Teismas taip pat atmetė ir pareiškėjų skundus dėl tariamo teismų šališkumo, nes pareiškėjai paprasčiausiai ginčijo teismų kompetenciją ir nepateikė jokių įrodymų dėl galimo teismų subjektyvaus ar objektyvaus šališkumo Konvencijos 6 straipsnio požiūriu. EŽTT taip pat pažymėjo, kad nebuvo pateikta jokių dokumentų, pagrindžiančių, jog bylą nagrinėję Aukščiausiojo Teismo teisėjai iki teismo sprendimo priėmimo būtų išreiškę savo nuomonę dėl pareiškėjų baudžiamosios bylos, kartu buvo pažymėta, kad nė vienas iš Teisėjų garbės teisme bylą nagrinėjusių teisėjų nebuvo įtrauktas į pareiškėjų baudžiamosios bylos nagrinėjimą. Galiausiai skundai dėl nekaltumo prezumpciją pažeidžiančių valstybės aukštų pareigūnų pasisakymų nagrinėjant bylą buvo pripažinti nepriimtinais dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo, nes juos pareiškus tik kasaciniame skunde, jie negalėjo būti tinkamai išnagrinėti nacionaliniuose teismuose.

       

       

      Teismo nutarimas byloje Linkevičienė ir kiti prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal