• EŽTT nenustatė Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio pažeidimo taisant valstybės institucijų klaidą, padarytą nuosavybės teisių atkūrimo procese

    • 2018 m. sausio 9 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) paskelbė sprendimą byloje Palevičiūtė ir Dzidzevičienė prieš Lietuvą (peticijos Nr. 32997/14), kuriuo konstatavo, jog Lietuva nepažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) pirmojo protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga).

       

      1996 m. nacionalinės valdžios institucijos priėmė sprendimą atkurti pareiškėjų tėvo nuosavybės teises į žemės sklypo plotą (pareiškėjų tėvui mirus, 1996 m. pareiškėjos paveldėjo jo nuosavybę lygiomis dalimis). 2007 m. valdžios institucijos nustatė, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant nacionalinės teisės aktus, nes buvo sugrąžinta dalis žemės po pastatais, kurie nuosavybės teise priklausė trečiajam asmeniui J.P. Pastebėjus šią klaidą, pareiškėjoms buvo paaiškinta, kad būtų galima pakeisti 1996 m. sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir pakoreguoti pareiškėjų žemės sklypo ribas. Tačiau pareiškėjos nepritarė institucijos pasiūlymui. Esant ginčui, valdžios institucijos pradėjo teismo procesą, prašydamos panaikinti 1996 m. sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,4863 ha žemės sklypą, kuriame buvo trečiojo asmens J.P. pastatai. 2012 m. vasario 20 d. Varėnos rajono apylinkės teismas nustatė, kad 0,4863 ha žemės turi būti atimta iš pareiškėjų, bet jų nuosavybės teisės būtų apsaugotos suteikiant joms naują valstybės išperkamam žemės sklypui ekvivalentišką žemės sklypą kitoje vietoje. Pareiškėjos pateikė apeliacinį skundą ir 2013 m. liepos 24 d. Vilniaus apygardos teismas Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjos teikė daug kasacinių skundų, bet Aukščiausiasis Teismas, nenustatęs pagrindų kasacijai, atsisakė juos priimti.

       

      Šioje byloje pareiškėjos, remdamosi Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsniu, skundėsi, kad iš jų buvo atimtas 0,4863 ha žemės sklypas ir kad jos negavo lygiaverčio žemės sklypo.

       

      Teismas pripažino, kad 0,4863 ha žemės sklypo atėmimas iš pareiškėjų buvo teisėtas ir siekė teisėto tikslo (ištaisyti klaidą, padarytą atkuriant nuosavybės teises, ir apginti trečiojo asmens J.P. interesus suteikiant jam žemės sklypą jo pastatams naudoti). Pasak Teismo, nagrinėjamas įsikišimas taip pat buvo proporcingas. Vertindamas įsikišimo proporcingumą, Teismas pažymėjo, kad nacionaliniai teismai, panaikindami pareiškėjų nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą, nurodė, kad pareiškėjų nuosavybės teisės bus apsaugotos suteikiant joms naują lygiavertį žemės sklypą. Teismas pabrėžė, kad įsigaliojus teismo sprendimui, pagal kurį pareiškėjų nuosavybės teisės į ginčo 0,4863 ha žemės sklypą buvo panaikintos, valdžios institucijos prašė pareiškėjų pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Tačiau pareiškėjos iš pradžių reikalavo perduoti konkretų ginčo žemės sklypo plotą natūra ir vėliau tvirtino, kad patyrė žalą iš jų atėmus ginčo žemės sklypą bei pradėjo eilę teismo procesų prieš trečiąjį asmenį J.P. ir valdžios institucijas dėl ginčo žemės sklypo, taip pat kreipėsi į prokuratūrą prašydamos pradėti ikiteisminį tyrimą dėl to, kad trečiasis asmuo J.P. neteisėtai naudojasi žeme, tačiau visi pareiškėjų skundai bei prašymai buvo atmesti. Teismas taip pat pastebėjo, kad valdžios institucijos nurodė pareiškėjoms, kad jos gali prašyti žalos atlyginimo įstatymų nustatyta tvarka, tačiau pareiškėjos nepateikė prašymo dėl žalos atlyginimo. Savo pastabose Teismui pareiškėjos pažymėjo, kad valstybės kompensacija už ginčo žemės sklypą yra per maža. Šiuo požiūriu Teismas pakartojo, kad pagal nacionalinę teisę nėra numatyta didesnė kompensacija. Pareiškėjoms nebendradarbiaujant, valdžios institucijos negalėjo atkurti nuosavybės teisių iškart įsigaliojus nacionalinio teismo sprendimui. Pagaliau Teismas pastebėjo, kad pareiškėjos vis dar turi teisę atkurti nuosavybės teises gaudamos 2017 m. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu joms nustatytą piniginę kompensaciją. Taigi Teismas priėjo išvadą, kad Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis nebuvo pažeistas.

       

       

      Teismo sprendimas byloje Palevičiūtė and Dzidzevičienė prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal