• EŽTT nenustatė teisės neduoti parodymų prieš save pažeidimo

    • 2017 m. lapkričio 2 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas arba EŽTT) paskelbė nutarimą byloje Jurgelaitis prieš Lietuvą (peticijos Nr. 9464/14), kuriuo konstatavo, jog Lietuva nepažeidė teisės neduoti parodymų prieš save, įtvirtinto Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje.


      Pareiškėjas skundėsi, kad Lietuvos teismai, iškeldami jam baudžiamąją bylą dėl melagingų parodymų davimo baudžiamojoje byloje ir už tai nuteisdami, pažeidė teisę neduoti parodymų prieš save, kurį numato Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis. G. Jurgelaičio teigimu, draudimas neduoti parodymų prieš save buvo pažeistas dėl to, kad S.B. ir jo atžvilgiu iškeltoje baudžiamojoje byloje dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo jį apklausus įtariamuoju, o po to, prokuroro nutarimu nutraukus ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu, - liudytoju, vėliau tų parodymų pagrindu jam buvo iškelta baudžiamoji byla dėl melagingų parodymų, kurioje jis buvo nuteistas.


      Teismas, referuodamas į savo praktiką panašiose bylose, pirmiausia pabrėžė, kad draudimo neduoti prieš save parodymų pažeidimas paprastai nustatomas dviem atvejais. Pirma, kai, yra panaudojama prievarta, siekiant gauti informacijos, kuri gali tapti pagrindu asmenį apkaltinti jau iškeltoje baudžiamojoje byloje arba kai tokia byla galimai bus iškelta, kitaip tariant, asmuo apklausiamas dėl veikos, kurios padarymu yra ar gali būti „apkaltintas“ Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu. Antra, tuo atveju, kai prievarta išgauta informacija ne baudžiamojo proceso kontekste yra panaudojama vėliau prieš tą asmenį iškeltoje baudžiamojoje byloje. Šiuo požiūriu, vertindamas pareiškėjo skundą, Teismas visų pirma atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už melagingus parodymus, kuriuos jis davė apklaustas liudytoju S.B. baudžiamojoje byloje. Teismo nuomone, tuo metu jis nebuvo „kaltinamas“, padaręs nusikalstamą veiką Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu, nes prokuroro nutarimu jau buvo nuspręsta, kad jo veiksmuose nusikaltimo požymių nebuvo, o galimybė atnaujinti ikiteisminį tyrimą, kurią nacionalinė teisė numatė, buvo tik hipotetinė. Atkreipdamas dėmesį į pareiškėjo teiginius, jos jis tariamai nežinojo apie tai, kad ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas, Teismas konstatavo, kad pareigūnai pakankamai aiškiai informavo pareiškėją, kad jo statusas procese buvo liudytojo, o ne įtariamojo. Teismas pabrėžė, kad nuo pat pirmosios liudytojo apklausos G. Jurgelaitis pasirašytinai buvo informuotas apie savo, kaip liudytojo, teises ir pareigas, taip pat apie atsakomybę už melagingus parodymus. Be to, Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad  pareiškėjas, prieš liudydamas teisme, davė priesaiką. Teismo neįtikino ir pareiškėjo argumentai, kad parodymai, kurių iš jo buvo tikimasi S.B. baudžiamoje byloje, galėjo būti pagrindu reikšti jam įtarimus. Atsižvelgdamas į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu keletas liudytojų jau buvo patvirtinę, kad pareiškėjas aukos neužpuolė, kurių parodymus prokuroras ir teismai laikė patikimais, Teismo nuomone, G. Jurgelaitis nebuvo verčiamas liudyti apie savo veiksmus ar galimą vaidmenį užpuolime, o tik buvo prašomas apibūdinti, kaip užpuolimo naktį klostėsi visi įvykiai – kas ką užpuolė, kas buvo ginkluotas. Atsižvelgdamas į tai, kad nors teismai ir nustatė, jog pareiškėjas buvo užpuolimo vietoje, baudžiamoji byla dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo jį tuo kaltinant nebuvo iškelta, Teismas nusprendė, kad parodymai, kurių iš pareiškėjo buvo tikimasi, negalėjo tapti pagrindu pateikti jam kaltinimus. Konstatuodamas, kad G. Jurgelaičio nuteisimas už melagingų parodymų davimą S.B. baudžiamojoje byloje buvo suderinamas su draudimu neduoti parodymų prieš save, Teismas pareiškėjo skundą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį pripažino aiškiai nepagrįstu ir atmetė pagal Konvencijos 35 straipsnio 3(a) ir 4 dalis.           


      Teismo nutarimas byloje Jurgelaitis prieš Lietuvą (anglų kalba

       

    Atgal