• EŽTT nustatė Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimą dėl neišlaikytos interesų pusiausvyros, paskirstant neteisėtos statybos griovimo lėšas

    • 2018 m. sausio 9 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas arba EŽTT) paskelbė sprendimą byloje Tumeliai prieš Lietuvą (peticijos Nr. 25545/14), kuriuo konstatavo, jog Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 Protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga).

       

      Šioje byloje pareiškėjai Tumeliai 2003 m. įsigijo miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kuriam buvo nustatytos specialios naudojimo sąlygos. 2005 m. rugsėjo 22 d.  Molėtų apylinkės teismui sprendimu nustačius, kad sklype buvo sodybos pastatai (galvidė ir klojimas), Molėtų rajono savivaldybė išdavė statybos leidimą. 2007 m. kovo 28 d. Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas išdavė pažymą apie nebaigtą statyti statinį ir nurodė, kad pastato baigtumas - 97 procentai. Aplinkos ministerijai gavus pranešimą „karštąja linija“ apie galimai neteisėtas statybas, buvo pradėtas tyrimas. Vilniaus apygardos prokuratūra, gindama viešąjį interesą, kreipėsi į teismus su prašymu pripažinti Molėtų rajono savivaldybės išduotą statybos leidimą negaliojančiu ir įpareigoti statinį nugriauti. Nors pareiškėjai bylą pirmoje instancijoje laimėjo, Panevėžio apygardos teismas tenkino prokuroro skundą ir įpareigojo atsakovų Donato Tumelio, Renatos Tumelienės, Molėtų rajono savivaldybės administracijos, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento lėšomis statinį nugriauti. 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko apeliacinio teismo sprendimą nepakeistą. 2014 m. antstolė kreipėsi į teismus su prašymu išaiškinti vykdymo tvarką, tačiau tiek Molėtų rajono apylinkės teismas, tiek Panevėžio apygardos teismas atsisakė tą padaryti. 2014 m. kovo 25 d. pareiškėjai, remdamiesi Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsniu ir Konvencijos 6 straipsniu kreipėsi į Teismą dėl to, kad  Lietuvos teismai, siekdami apsaugoti viešąjį interesą -  išsaugoti gamtinę aplinką, įstatymo leidėjui inter alia  ribojant statybas miško žemėje, - įpareigojo juos nugriauti statybos objektą, pastatytą pagal rajono savivaldybės išduotą statybos leidimą. 2015 m. gruodžio 23 d. nutartimi Utenos rajono apylinkės teismas sustabdė minėto įpareigojimo vykdomąją bylą, kol Europos Žmogaus Teisių Teismas priims sprendimą pareiškėjų byloje.    


      Pirmiausia pastebėtina, kad Teismas atmetė Vyriausybės argumentus dėl peticijos nepriimtinumo, nepanaudojus vidaus teisinių gynybos priemonių. Teismo nuomone, pareiškėjų kreipimasis dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo civiline tvarka būtų tik atitolinęs pagrindinės bylos baigtį, nebūtinai suteikdamas apčiuopiamų rezultatų. Teismas taip pat atmetė Vyriausybės argumentus, kad pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą „neteisėtai įgyta nuosavybė netampa įgijėjo nuosavybe“ pareiškėjai neturėjo nuosavybės Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio požiūriu. Atsižvelgdamas į tai, kad 2003 m. pareiškėjai nusipirko žemės sklypą, 2005 m. gavo leidimą statybai, 2007 m. įregistravo namą, o civilinė byla dėl neteisėtų statybų buvo iškelta tik 2011 m., Teismas nusprendė, kad bent nuo 2005 m. pareiškėjai nuosavybę tikrai turėjo ir kad Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis taikytinas šioje byloje.     


      Primindamas, kad Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis įtvirtina tris tarpusavyje susijusias taisykles, - teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe; galimybę atimti nuosavybę, kai tai yra būtina visuomenės interesams; ir valstybės teisę kontroliuoti nuosavybės naudojimą, atsižvelgiant į bendrąjį interesą, - Teismas pabrėžė, kad visos trys taisyklės yra tarpusavyje susiję, o antroji ir trečioji, kurios numato galimybę riboti teisę netrukdomai naudotis nuosavybe, gali būti taikomos, tik paisant pirmoje taisyklėje įtvirtinto bendrojo principo. Referuodamas į gausią savo praktiką panašiose bylose, Teismas pabrėžė, kad galimybė atimti nuosavybę ir teisė kontroliuoti nuosavybės naudojimą galimos, jeigu tai atitinka teisėtumo principą ir siekia teisėto tikslo proporcingomis priemonėmis. Jeigu asmuo patiria per didelę individualią naštą, reikiama interesų pusiausvyra nepasiekiama. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėdamas bylas, susijusias su miškų apsauga, ne kartą nurodė, jog aplinkos apsauga šiuolaikinėje visuomenėje yra ypatingai svarbi ir dažnai tampa viešojo intereso, todėl valdžios institucijų, ginamu gėriu. Teismo nuomone, tokioje sudėtingoje srityje valstybės, įgyvendindamos miškų apsaugos politiką, turi plačią vertinimo laisvę. Vis dėlto tokiais atvejais turi būti vertinama, ar buvo pasiekta reikiama interesų pusiausvyra, atsižvelgiant į pareiškėjų teisę netrukdomai naudotis nuosavybe. Atlikdamas šį vertinimą, Teismas visų pirma nurodė, kad įpareigojimas griauti namą prilygsta trukdymui pareiškėjams naudotis nuosavybe, tačiau toks trukdymas laikytinas nuosavybės naudojimo kontrole. Atsižvelgdamas, kad įpareigojimas griauti turėjo teisinį pagrindą nacionalinėje teisėje, ką patvirtino ir nacionalinis bylinėjimasis teismuose, Teismas pabrėžė, kad įpareigojimas griauti buvo teisėtas Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio požiūriu. Sutikdamas, kad įpareigojimas griauti siekė teisėto tikslo – ginti viešąjį interesą – saugoti aplinką, miškus, kurio svarba yra aiškiai nustatyta, Teismas vertino, ar, atsižvelgiant į pareiškėjų interesą išsaugoti namą, įpareigojimas griauti buvo proporcinga priemonė siekiamam tikslui. 


      Atsižvelgdamas į nacionalinių teismų išvadas, kad pastatas neatitiko nacionalinių statyboms keliamų reikalavimų, Teismas nurodė, kad gero administravimo principas neturėtų užkirsti kelio valdžios institucijoms taisyti savo klaidas, net ir tas, kurios buvo padarytos dėl savo pačių aplaidumo, tačiau naštos už tokių klaidų taisymą neužkraunant asmenims. Teismas nepritarė Vyriausybei, kad pareiškėjai galėjo numanyti, jog Molėtų rajono savivaldybės išduotas leidimas buvo „nepatikimas“, nes byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų kaip nors prisidėję prie neteisėtų sprendimų priėmimo.


      Šioje byloje Teismas atkreipė dėmesį, kad valdžios institucijos visiškai nesvarstė galimybės sumažinti naštą, tekusią pareiškėjams dėl sprendimo namą nugriauti: teismai nesiėmė aiškinti, kaip paskirstyti nugriovimo lėšas tarp pareiškėjų, Molėtų rajono savivaldybės ir Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento; atmetė antstolio prašymus išaiškinti sprendimo nugriauti namą vykdymo tvarką; nagrinėdami bylą, neatsižvelgė į pareiškėjų atsakomybės laipsnį lyginant su kelių valdžios institucijų, įskaitant namą įregistravusio Registrų centro, kurio registracijos neginčijo jokia institucija ketverius metus, atsakomybe. Teismo nuomone, našta dėl valdžios institucijų veiksmų pareiškėjams teko tokia pati, kaip ir pačioms valdžios institucijoms, jeigu ne didesnė, todėl skundžiama priemonė nebuvo proporcinga siekiamam tikslui. Dėl to Teismas konstatavo, kad buvo pažeistas Konvencijos 1Protokolo 1 straipsnis.


      Vertindamas pareiškėjų skundus pagal Konvencijos 6 straipsnį, Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į nustatytą Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimą, nėra priežasties tuos pačius faktus vertinti dar ir Konvencijos 6 straipsnio požiūriu.    

       

      Spręsdamas dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškėjams pagal Konvencijos 41 straipsnį, Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjų namas dar nėra nugriautas ir kad nacionaliniai teismai sustabdė sprendimo nugriauti statinį vykdymą, kol bylą išnagrinės Teismas. Todėl, Teismo nuomone, pareiškėjai neįrodė, kad jie iš tiesų patyrė turtinę žalą ir atmetė jų 255 572 eurų sumos reikalavimą turtinei žalai atlyginti. Vertindamas neturtinę žalą, Teismas mano, kad pareiškėjai tikrai išgyveno nusivylimą ir sielvartą, tačiau jų pareikalauta 10 000 eurų suma yra per didelė, todėl priteisė 2 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Taip pat Teismas priteisė 1 000 eurų sumą sąnaudoms ir išlaidoms padengti.        

       

      Teismo sprendimas byloje Tumeliai prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal