• Įsigaliojo EŽTT sprendimas byloje Drėlingas prieš Lietuvą

    • 2019 m. rugsėjo 10 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT ar Teismas) paskelbė, kad 2019 m. rugsėjo 9 d. vykusiame posėdyje penkių Didžiosios kolegijos teisėjų atrankos komisija (toliau – Komisija) atmetė pareiškėjo S. Drėlingo prašymą perduoti jo bylą svarstyti Didžiajai kolegijai.

       

      Komisijos, kurią sudaro Teismo pirmininkas ir rotuojami du Teismo skyrių pirmininkai bei du kitų skyrių teisėjai (negali būti įtraukiamas nacionalinis teisėjas bei teisėjai jau sprendę dėl bylos priimtinumo ir esmės), sprendimo motyvai pagal Teismo reglamento 73 taisyklę nėra pateikiami.

       

      Atmetus pareiškėjo prašymą, remiantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 44 straipsnio 2 dalies c punktu, EŽTT 2019 m. kovo 12 d. sprendimas byloje Drėlingas prieš Lietuvą (Nr. 28859/16) tapo galutiniu 2019 m. rugsėjo 9 d. ir nebegali būti skundžiamas.

       

      Primename, kad pareiškėjas S. Drėlingas, remdamasis Konvencijos 7 straipsniu (nėra bausmės be įstatymo), EŽTT skundėsi, kad Lietuvos teismai jo byloje pritaikė platesnę genocido nusikaltimo sampratą, kuri neatitiko šio nusikaltimo sampratos pagal tarptautinę teisę ir jo nuteisimas buvo retroaktyvus. 2019 m. kovo 12 d. EŽTT paskelbė sprendimą byloje, kuriuo konstatavo, kad nebuvo pažeistas Konvencijos 7 straipsnis. Teismas pripažino, kad Lietuvos teismai teisėtai nuteisė pareiškėją prisidėjus vykdant genocidą prieš Lietuvos partizanus – A. Ramanauską „Vanagą“ ir jo sutuoktinę B. Mažeikaitę „Vandą“. EŽTT pažymėjo, kad pareiškėjo S. Drėlingo byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas detaliai pagrindė, kad Lietuvos partizanai „buvo reikšminga lietuvių tautos kaip nacionalinės, etninės grupės dalis”. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad SSRS represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausią ir reikšmingiausią lietuvių tautos dalį, apibrėžtą nacionaliniais ir etniniais požymiais. Toks naikinimas turėjo aiškų tikslą daryti įtaką lietuvių tautos demografiniams pokyčiams, jos išlikimui. Taigi Lietuvos partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai buvo reikšminga lietuvių tautos kaip saugomos nacionalinės, etninės grupės dalis. Ši nacionalinės, etninės grupės dalis turėjo esminės įtakos lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę. Todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėjo išvadą, kad Lietuvos partizanų naikinimas tiek pagal tarptautinę teisę (Genocido konvencijos II straipsnį), tiek pagal BK 99 straipsnį vertintinas kaip genocidas.

       

      Byloje Drėlingas prieš Lietuvą EŽTT sutiko, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsižvelgė į trūkumus, anksčiau nustatytus EŽTT 2015 m. spalio 20 d. sprendimu panašioje byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą (Nr. 35343/05). Taigi matyti, kad teisinis dialogas tarp EŽTT ir nacionalinių teismų padėjo užtikrinti Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų laikymąsi.

       

      Pažymėtina, jog bylos Didžiajai kolegijai yra perduodamos itin retai, kai bylos šalių skunduose yra keliami sudėtingi Konvencijos aiškinimo ir taikymo klausimai arba rimta visuotinės svarbos problema. Lietuvos praktikoje tik vieną kartą buvo sėkmingai kreiptasi dėl bylos perdavimo į Didžiąją kolegiją siekiant EŽTT septynių teisėjų kolegijos priimto sprendimo peržiūros (byla Kudrevičius ir kiti prieš Lietuvą (Nr. 37553/05)).

       

      Plačiau apie 2019 m. kovo 12 d. EŽTT paskelbtą sprendimą byloje Drėlingas prieš Lietuvą (Nr. 28859/16) žr. čia: http://www.lrv-atstovas-eztt.lt/naujienos/lietuva-nepazeide-eztk-nuteisdama-s-drelinga-uz-genocida-pries-lietuvos-partizanus

       

       

    Atgal