• Įsiteisėjo sprendimas Pauliko byloje

    • 2017 m. balandžio 24 d. įsiteisėjo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Teismas) 2017 m. sausio 24 d. sprendimas byloje Paulikas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 57435/09), kuriuo nenustatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) pažeidimo.

       

      Saulius Paulikas nacionaliniuose teismuose buvo nuteistas už trijų vaikų mirtiną sužalojimą autoavarijoje, kurią sukėlė būdamas neblaivus ir važiuodamas automobiliu stipriai viršydamas leistiną greitį gyvenvietėje, o taip pat už nukentėjusiųjų palikimą įvykio vietoje be pagalbos. Savo peticijoje, remdamasis Konvencijos 6 straipsnio 1 bei 2 dalimis, pareiškėjas skundėsi, kad dėl didelio žiniasklaidos dėmesio jam nebuvo užtikrinta teisė į teisingą teismą, be to, jis buvo įvardijamas „vaikų žudiku“ dar iki paskelbiant teismo nuosprendį, o bylą nagrinėję teismai buvo raginami jį nubausti, paskiriant įmanomai griežčiausią bausmę, tokiu būdu pažeidžiant nekaltumo prezumpciją. Remdamasis Konvencijos 14 straipsniu (diskriminacijos uždraudimas), pareiškėjas taip pat skundėsi, kad nacionaliniams teismams sprendžiant dėl jo kaltės bei paskiriant bausmę buvo nepagrįstai diskriminuojamas dėl jo, kaip policijos pareigūno, statuso.

       

      Dėl S. Pauliko didelio žiniasklaidos susidomėjimo byla Teismas nurodė, kad svarbu ne subjektyvus pareiškėjo įsitikinimas dėl žiniasklaidos poveikiu teismams, bet tai, ar jis laikytinas objektyviai pagrindžiamu. Faktoriai, į kuriuos atsižvelgtina vertinant žiniasklaidos poveikį, yra trys: 1) laikas, praėjęs nuo žiniasklaidos kampanijos pradžios iki teismo pradžios 2) ar publikacijos priskirtinos valdžios atstovams ar rengtos remiantis jų teikiama informacija 3) ar publikacijos įtakojo teisėjus ir bylos baigtį. Teismas manė, kad nors tam tikri pasisakymai galėjo įtakoti visuomenę manyti, kad S. Paulikas buvo kaltas, tačiau, byla buvo išnagrinėta 3 instancijų teismų priimant tinkamai motyvuotus sprendimus, bylą nagrinėjo profesionalūs teisėjai (o ne prisiekusiųjų teismas), kurių išsilavinimas ir patirtis leidžia jiems nepaisyti nederamos išorės įtakos. Teismas nurodė, kad šioje byloje nebuvo jokių įrodymų, kad bylą nagrinėję teisėjai buvo kaip nors paveikti žiniasklaidos publikacijų.

       

      Vertindamas pareigūnų pasisakymus, Teismas atkreipė dėmesį, kad 6 straipsnio 2 dalis nedraudžia institucijų atstovams informuoti visuomenę apie vykdomus ikiteisminius tyrimus, bet reikalauja, kad tai būtų daroma diskretiškai, paisant pagarbos nekaltumo prezumpcijai. Dėl pareigūnų pasisakymų S. Pauliko bylos atžvilgiu, Teismas nurodė, kad tam tikrą susirūpinimą jam kėlė Respublikos Prezidento pranešime pavartoti žodžiai apie poreikį pateikti aiškius atsakymus ir priimti ryžtingus sprendimus dėl policijos pareigūnų padaromų nusikaltimų bei kritika dėl pareigūnams skiriamų palyginti švelnių bausmių, kadangi tokie pasisakymai galėtų būti suprantami kaip išreiškiantys nuomonę, kokia bausmė turėtų būti skirta S. Paulikui, tokiu būdu išreikšti ir nuomonę dėl jo kaltės.

       

      Vis tik Teismas nusprendė, kad nei Prezidentas, nei kiti politikai (tuometis Vidaus reikalų ministras ir Generalinis komisaras) neteigė, jog S. Paulikas buvo kaltas, taip pat jų kalbose nebuvo konkrečių pasisakymų apie aplinkybes, kurios buvo esminės sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo kaltės. Teismas atkreipė dėmesį, jog nors Vidaus reikalų ministras ir Respublikos Prezidentas savo pasisakymuose nurodė, kad S. Paulikas sukėlė avariją, tuo metu tai buvo pripažinęs ir pats S. Paulikas, kadangi po įvykio kitą dieną jis pats atvyko į policiją ir prisipažino dalyvavęs autoįvykyje. Teismas vertindamas visų pareigūnų pasisakymus ypatingą dėmesį atkreipė į įvykio kontekstą, atskleidusį nebe pirmą tokio pobūdžio policijos pareigūno sukeltą incidentą ir esminį institucinės reformos poreikį. Šiame kontekste Teismas pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministro bei Generalinio komisaro atsistatydinimas negali būti laikomi deklaracija dėl S. Pauliko kaltės.

       

      Nagrinėdamas pareiškėjo skundą, kad skiriant bausmę buvo nepagrįstai atsižvelgta į tai, jog jis buvo policijos pareigūnas, Teismas priminė, kad skundai dėl diskriminacijos pažeidimo yra nagrinėjami tik tuo atveju, kai jie yra susiję su kitomis teisėmis, įtvirtintomis Konvencijos materialiosiose nuostatose, nes Konvencijos 14 straipsnis nėra taikomas savarankiškai, o tik kartu su kitu Konvencijos straipsniu. Kadangi bausmės skyrimo klausimai nepatenka į Konvencijos taikymo sritį, todėl ši peticijos dalis paskelbta nepriimtina.

       

       

       

      Teismo sprendimas byloje Paulikas prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal