Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas (toliau – Komitetas) 2023 m. liepos 19 d. priėmė sprendimą, kuriuo paskelbė V. V., atstovaujamo Stanislovo Tomo, skundus prieš Lietuvą (pranešimo Nr. 3198/2018) nepriimtinais, nes skundai nepagrįsti, nepanaudotos vidaus teisinės gynybos priemonės bei piktnaudžiaujama teise pateikti pranešimą.

Šioje byloje V. V., remdamasis Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – Paktas) 7 straipsniu ir 10 straipsnio 1 dalimi (draudžiančiais kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį orumą elgesį), skundėsi dėl žeminančių kalinimo sąlygų ir ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo jam atliekant kardomąjį kalinimą Klaipėdos apskrities VPK areštinėje bei Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Komitetas atkreipė dėmesį į Vyriausybės pateiktą išsamią informaciją apie galimas vidaus teisines gynimo priemones ir pažymėjo, kad V. V. nesiskundė nacionalinėms valdžios institucijoms dėl kardomojo kalinimo sąlygų ir neprašė ilgalaikių pasimatymų. Komitetas padarė išvadą, kad šie pareiškėjo skundai nepriimtini remiantis Pakto fakultatyvaus protokolo 5 straipsnio 2 dalies b punktu dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo.

V. V. taip pat skundėsi, kad 2012 m. birželio 15 d. atlikta krata pažeidė jo teises pagal Pakto 14 straipsnio 1 dalį (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) ir 17 straipsnio 1 dalį (garantuojantį, be kita ko, būsto neliečiamybę). Pasak V. V., nacionalinio teismo nutartyje leisti atlikti kratą nebuvo nurodyta lauko virtuvė, kurioje buvo rastas jo nešiojamasis kompiuteris, ir tai, V. V. teigimu, pažeidžia jo teisę į teisingą teismą. Komitetas konstatavo, kad Vyriausybė pateikė pakankamai įrodymų, kad krata buvo atlikta teisėtai ir kad buvo prieinamos ir veiksmingos vidaus teisinės gynybos priemonės nacionaliniu lygmeniu, kurių V. V. nepanaudojo. Todėl šie skundai nepagrįsti ir nepriimtini.

V. V., remdamasis Pakto 14 straipsnio 3 dalies d punktu (teisė turėti gynėją), skundėsi, kad 2012 m. spalio 22 d. ikiteisminio tyrimo metu buvo priverstas atsisakyti gynėjo, nes atsisakymą pasirašė, kai patyrė žeminantį elgesį įkalinimo įstaigoje, atsisakymo metu nedalyvavo advokatas, atsisakymą inicijavo tyrėjas bei atsisakyme trūko motyvų. Komitetas atkreipė dėmesį į Vyriausybės argumentus, kad V. V. nacionaliniu lygmeniu nesiskundė dėl jokių tariamų procesinių pažeidimų, susijusių su gynėjo atsisakymu. Komitetas pakartojo, kad pagal Paktą kaltinamasis gali gintis pats arba padedamas savo pasirinkto gynėjo, taigi kaltinamasis gali ir atsisakyti gynėjo. Byloje nebuvo jokių aplinkybių, rodančių, kad V. V. negalėjo apsiginti be gynėjo pagalbos ar kad pareigūnai darė jam spaudimą atsisakyti gynėjo. Dėl V. V. skundo, kad tariamai žeminančio kalinimo tikslas buvo priversti jį duoti parodymus prieš save, Komitetas sutiko su Vyriausybe, kad iš protokolo matyti, jog V.V. patvirtino, kad atsisakė gynėjo savo iniciatyva ir jis niekada nesiskundė dėl jo kalinimo sąlygų nacionaliniu lygmeniu. Komitetas padarė išvadą, kad šie pareiškėjo skundai nepriimtini remiantis Pakto fakultatyvaus protokolo 2 straipsnio ir 5 straipsnio 2 dalies b punktu dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo.

V. V., remdamasis Pakto 14 straipsnio 3 dalies e punktu (kaltinamojo teisė, kad liudytojai būtų apklausti), skundėsi, kad nacionaliniai teismai, pirma, atsisakė apklausti penkis papildomus liudytojus ir, antra, atsižvelgė į dviejų kompanijos darbuotojų parodymus, duotus jiems būnant įtariamaisiais (kurie, pasak V.V. melavo siekdami apsiginti), o ne jų pakeistus parodymus, duotus žodinio teismo proceso metu turint liudytojo statusą. Komitetas pabrėžė, kad šie skundai susiję su nacionalinių teismų atliktu faktų ir įrodymų vertinimu, kurio Komitetas netikrina, jeigu toks teismų vertinimas nebuvo savavališkas ir nacionalinis teismas buvo nepriklausomas bei nešališkas. Komitetas, įvertinęs nacionalinių institucijų argumentus, V. V. skundus pripažino nepagrįstais.

V. V., remdamasis Pakto 14 straipsnio 3 dalies g punktu (teisė nebūti verčiamam duoti parodymų prieš save), skundėsi, kad davė parodymus prieš save pateikdamas savo elektroninio pašto slaptažodį ir kad pateikus šį slaptažodį buvo nuteistas. Komitetas pripažino šį skundą piktnaudžiavimo pranešimo teise pagal Pakto fakultatyvaus protokolo 2, 3 straipsnius ir 5 straipsnio 2 dalies b punktą, nes V. V. Komitetui pateikė klaidinančią informaciją teigdamas, jog informacija nešiojamajame kompiuteryje ir elektroninio pašto paskyroje tapo prieinama tik V. V. pateikus slaptažodį. Pagal nacionalinę teisę V. V. neturėjo pareigos pateikti slaptažodį, be to, ir kiti asmenys turėjo prieigą prie kompiuterio.

V. V. skundo nagrinėjimo Komitete metu, V. V. pateikė papildomus skundus pagal Pakto 14 straipsnio 5 dalį (dėl tariamos jo nuteisimo aukštesnės teisminės peržiūros nebuvimo) ir 16 straipsnį (dėl tariamo valstybės atsisakymo pripažinti V. V. teisinių santykių subjektu). V. V. teigė, kad nepraleido Komiteto proceso taisyklių 99 (c) punkte nustatyto penkerių metų termino, skaičiuojamo nuo vidaus teisinės gynybos priemonių panaudojimo, šiems papildomiems skundams pateikti. Komitetas šiuos skundus pripažino nepriimtinais pagal Pakto fakultatyvaus protokolo 3 straipsnį. Remiantis Komiteto praktika, visi skundai turi būti pateikti pradiniame skunde, išskyrus atvejus, kai skundą pateikęs asmuo paaiškina, kodėl negalėjo visų skundų pateikti kartu tuo pačiu metu. Komitetas konstatavo, kad V. V. neįrodė, kodėl jo nauji reikalavimai negalėjo būti pateikti ankstesnėje proceso stadijoje. Pasak Komiteto, tokių papildomų skundų nagrinėjimas Komitete būtų piktnaudžiavimas teise pateikti tokius skundus.

Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimas byloje V. V. prieš Lietuvą (pranešimo Nr. 3198/2018) (anglų kalba)