• Paskelbtas EŽTT sprendimas dėl pastatų Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje

    • 2018 m. vasario 6 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau  – Teismas) paskelbė sprendimą byloje UAB „Kristiana“ prieš Lietuvą (peticijos Nr. 36184/13), kuriuo konstatavo, jog Lietuva nepažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) pirmojo protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisingas bylos nagrinėjimas).

       

      Šioje byloje pareiškėja UAB „Kristiana“, remdamasi Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsniu, skundėsi dėl jos nuosavybės teisių neteisėto ir nepagrįsto apribojimo valstybės institucijoms atsisakant išduoti dokumentus, suteikiančius teisę pareiškėjai rekonstruoti ginčo pastatus ar atlikti jų kapitalinį remontą bei institucijoms nepriimant sprendimo dėl pastatų nugriovimo termino ir kompensacijos už tai. Taip pat pareiškėja, remdamasi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi ir 13 straipsniu, skundėsi dėl to, kad 2012 m. nacionaliniams administraciniams teismams atsisakius priimti jos skundą dėl Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 702 ir juo patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano (toliau – 2012 m. Tvarkymo planas) kaip nenagrinėtiną administracinių teismų (nes byla priskirta Konstitucinio Teismo kompetencijai), nebuvo užtikrintas teisingas bylos nagrinėjimas ir pareiškėja neturėjo veiksmingos gynybos priemonės, nes pagal Lietuvos nacionalinę teisę individualusis konstitucinis skundas Konstituciniam Teismui nėra numatytas.

       

      Teismas pripažino, kad buvo valstybės įsikišimas į pareiškėjos nuosavybės teises. Pareiškėjai buvo draudžiama nuosavybę, esančią Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, panaudoti statyboms dėl šiai teritorijai taikomo specialaus teisinio režimo bei dėl to, kad pareiškėjos pastatai pažymėti kaip likviduotini objektai remiantis Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (Generaliniu planu) (toliau – 1994 m. Generalinis planas), galiojusiu šių pastatų įsigijimo metu. Vėliau 2012 m. Tvarkymo planas ir atitinkami nacionalinės teisės aktai taip pat draudė bet kokią statybą šioje teritorijoje, kurioje buvo pareiškėjos pastatai.

       

      Teismas pripažino, kad valstybės įsikišimas buvo teisėtas. Nacionalinės teisės normos buvo pakankamai aiškios ir numatomos. Teismas įsitikinęs, kad įsikišimu buvo siekiama teisėto tikslo, konkrečiai, apsaugoti valstybės kultūros paveldą ir užtikrinti Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų UNESCO vykdymą. Vertindamas įsikišimo proporcingumą Teismas pastebėjo, kad pareiškėja nusipirko pastatus 2000 m. Pastatai patenka į Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją (Kuršių nerija 2000 m. įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tai reiškia, kad valstybės diskrecijos laisvė priklausė nuo jos įsipareigojimų UNESCO ir neabejotina, kad priemonės, kurių turi būti imamasi dėl UNESCO teritorijos, galėjo būti griežtos. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos pastatai buvo pažymėti kaip likviduotini objektai jau 1994 m. Generaliniame plane, t. y. šešerius metus prieš pastatų pirkimą, ribojimai, draudžiantys statybą, liko nepakitę ir pastatų įsigijimo metu. Taigi pareiškėja žinojo arba pagrįstai turėjo žinoti, kad pagal nacionalinę teisę, galiojusią pastatų pirkimo metu, nuosavybė buvo pažymėta kaip likviduotina ir nors nugriovimo data nebuvo nustatyta, nugriovimas turėjo įvykti. 1994 m. Generalinio plano visas tekstas ir schemos buvo prieinamos visiems pageidaujantiems susipažinti. Taigi pareiškėja negalėjo pagrįstai tikėtis gauti leidimo pastatų rekonstrukcijai ir turėjo prisiimti riziką pastatų pirkimo metu, nes pastatų nugriovimas kada nors turėjo įvykti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja niekada neturėjo teisės į kokią nors kompensaciją už pastatų nugriovimą, nepriklausomai nuo to, kada tas nugriovimas būtų įvykęs. Pagaliau Teismas pastebėjo, kad pareiškėja turėjo pakankamas procesines garantijas ginčyti nacionaliniuose teismuose valstybės įsikišimą į pareiškėjos nuosavybės teises (ji skundė nacionaliniams teismams valstybės institucijų sprendimus dėl statybų draudimo parke). Atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes, Teismas nustatė, kad buvo užtikrinta tinkama pusiausvyra tarp pareiškėjos nuosavybės apsaugos ir bendrojo intereso reikalavimų. Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis nėra pažeistas.

       

      Dėl pareiškėjos skundo pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir 13 straipsnį, Teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundas nagrinėtinas išimtinai pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kuri šioje byloje turėtų būti laikoma lex specialis 13 straipsnio atžvilgiu. Teismas pastebėjo, kad neįtvirtinus individualiojo konstitucinio skundo, teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinama per nacionalinius teismus, kurie sprendžia, ar yra pagrindas perduoti bylą Konstituciniam Teismui. Tačiau nacionalinių teismų atsisakymas perduoti bylą Konstituciniam Teismui turi būti aiškiai pagrįstas. Pareiškėja turėjo galimybę pateikti skundą dėl 2012 m. Tvarkymo plano nacionaliniuose administraciniuose teismuose; tačiau dviejų instancijų teismai atsisakė priimti pareiškėjos skundą, nes byla nepriskirta administracinių teismų kompetencijai; vėlesnis pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo buvo atmestas, nes byla nebuvo išnagrinėta iš esmės. Iš tiesų, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjos skundą, gana glaustai pateikė argumentus, apsiribojo įstatymo nuostatų citavimu. Tačiau pareiškėjai pateikus atskirąjį skundą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo esminius jam pateiktus klausimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsamiai paaiškino, kad negalėjo nagrinėti bylos dėl Vyriausybės nutarimo teisėtumo, nes ji buvo susijusi su valstybinės valdžios įgyvendinimu. Teismas pastebėjo, kad yra pakankamai įrodyta, kad pagal nacionalinių teismų praktiką 2012 m. Tvarkymo planas nėra laikomas individualaus pobūdžio aktu ir jo teisėtumas nenagrinėjamas administraciniuose teismuose. Taigi Teismas nenustatė pagrindo, kodėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėjo prieiti prie kitos išvados pareiškėjos byloje. Taigi Teismas nenustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo šioje byloje.

       

      Teismo sprendimas byloje UAB „Kristiana“ prieš Lietuvą (anglų kalba)

       

    Atgal