Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybei Algimanto Marazo peticiją prieš Lietuvą (Nr. 42177/19), kurioje pareiškėjas, remdamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) 1 dalimi ir 14 straipsniu (diskriminacijos uždraudimas), skundžiasi, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai atsisakius pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą dėl to, kad civilinėse bylose pareiškėjui keliami reikalavimai tiesiogiai kilo iš jo vykdytos ūkinės komercinės veiklos, buvo apribota pareiškėjo teisė į teisingą teismą ir pažeistas bylos šalių lygybės principas.

Pareiškėjas 2018 m. lapkričio mėn. pateikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai prašymus suteikti antrinę teisinę pagalbą apeliaciniam ir kasaciniam skundams surašyti civilinėse bylose, kurioje jis buvo atsakovas. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymus, nustatė, kad pareiškėjo turtas ir metinės pajamos neviršijo I turto ir pajamų lygio teisinei pagalbai gauti, tačiau civilinėse bylose, kuriose pareiškėjas prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, tarp pareiškėjo ir ieškovų buvo susiklostę ūkinės komercinės prigimties santykiai. Todėl, remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 str. 7 d. 4 p., kuriame numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos, pareiškėjui atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Teismas, spręsdamas dėl A. Marazo peticijos priimtinumo ir esmės, vertins, ar buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, nesuteikus pareiškėjui valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos vien dėl tos priežasties, kad civilinės bylos buvo susijusios su jo vykdyta ūkine komercine veikla.