• Perduota peticija dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo civiliniame procese

    • Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybei peticiją Girdauskienė prieš Lietuvą (Nr. 54171/21), kurioje pareiškėja, remdamasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalimi (teisė kreiptis į teismą) ir 13 straipsniu (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę), skundžiasi, kad nors nacionaliniame procese pagrindinis jos reikalavimas buvo tenkintas, atmestų reikalavimų dalyje ji turėjo sumokėti atsakovams ir trečiajam asmeniui daugiau bylinėjimosi išlaidų, nei jai pačiai buvo atlyginta, be to, pareiškėja negalėjo apskųsti sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nes šį klausimą sprendė Aukščiausiasis Teismas.

       

      Pareiškėja kreipėsi į nacionalinį teismą su ieškiniu atsakovams Namo savininkų bendrijai ir Bendrijos valdybos nariams dėl Bendrijos valdybos nutarimo ir visuotinio narių susirinkimo sprendimo, kuriais buvo patvirtintas Bendrojo naudojimo objektų aprašas. Pareiškėjos teigimu, į šį aprašą be jokio teisinio pagrindo buvo įtraukta jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausanti patalpa, todėl ji prašė teismo: 1) pripažinti negaliojančia atitinkamą visuotinio susirinkimo sprendimo dalį; ir 2) pripažinti negaliojančia atitinkamą valdybos patvirtinto aprašo dalį.

       

      Aukščiausiasis Teismas galutiniu sprendimu pareiškėjos ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančia Namo savininkų bendrijos visuotinio narių susirinkimo nutarimo dėl Bendrojo naudojimo objektų aprašo tvirtinimo dalį dėl atitinkamos patalpos pripažinimo bendrojo naudojimo patalpa, tačiau atmetė pareiškėjos argumentus dėl valdybos įgaliojimų viršijimo kaip nepagrįstus ir pripažino, kad visuotinio Bendrijos narių susirinkimo nepatvirtintas Bendrijos valdybos sudarytas aprašas neturi teisinės galios. Kadangi buvo tenkinta 50 procentų pareiškėjos ieškinio reikalavimų Bendrijos atžvilgiu, Aukščiausiojo Teismo sprendimu pareiškėja turėjo teisę į 50 procentų teisinių išlaidų atlyginimą bei privalėjo atlyginti atsakovei ir trečiajam asmeniui 50 procentų patirtų teisinių išlaidų, o Bendrijos valdybos nariams – visas jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, kadangi jų atžvilgiu ieškinys atmestas visiškai. Dėl to pareiškėjai buvo atlyginta 950 eurų iš 1900 eurų, kuriuos ji sumokėjo advokatui, o atsakovams ir trečiajam asmeniui ji turėjo sumokėti 2806 eurus.

       

      Pareiškėja EŽTT skundžiasi, kad nepaisant to, kad Aukščiausiasis Teismas patenkino pagrindinį jos reikalavimą ir panaikino skundžiamą sprendimą, atmestų reikalavimų dalyje ji turėjo sumokėti atsakovams ir trečiajam asmeniui daugiau bylinėjimosi išlaidų, nei jai pačiai buvo atlyginta. Pareiškėjos teigimu, Aukščiausiasis Teismas nenustatė, kad ji piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis ar kad jos elgesys buvo kitaip netinkamas. Remdamasi Konvencijos 13 straipsniu, pareiškėja taip pat skundžiasi, kad neturėjo galimybės apskųsti sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nes šį klausimą sprendė Aukščiausiasis Teismas.

       

      EŽTT, spręsdamas dėl peticijos priimtinumo ir esmės, vertins, ar sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo šioje byloje apribojo pareiškėjos teisę kreiptis į teismą. Nepriklausomai nuo atsakymo į šį klausimą ir darant prielaidą, kad buvo apribota pareiškėjos teisė kreiptis į teismą, Teismas vertins, ar šiuo apribojimu buvo siekiama teisėto tikslo ir ar buvo pagrįstas proporcingumo santykis tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo. Be to, Teismas spręs, ar dėl pareiškėjos skundo dėl teisinių išlaidų atlyginimo buvo pažeista Konvencijos 13 straipsnio garantuojama teisė į veiksmingą vidaus teisinės gynybos priemonę.

       

    Atgal