Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas / EŽTT) perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybei D.K. ir R.K. peticiją prieš Lietuvą (Nr. 31560/20) dėl tariamai pažeistos teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą įvaikinimo ir jo panaikinimo procese.

Šioje byloje Lietuvos piliečiai, nuolat gyvenantys Vokietijoje sutuoktinių pora D.K. ir R.K., 2013 m. kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą dėl įsivaikinimo. 2015 m. spalio 22 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu pareiškėjai įsivaikino E.K. ir M.K., gyvenusius globos įstaigoje. Pagal pareiškėjams pateiktus dokumentus vaikai sveikatos sutrikimų neturėjo. Šeimai grįžus į Vokietiją, vaikams pasireiškė įvairūs fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimai – anot Vokietijos specialistų, reaktyvaus prisirišimo sutrikimas, potrauminio streso sindromas, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, vaisiaus alkoholinio spektro sindromas, o įvardintos diagnozės - įgimtos ir/ar įgytos ankstyvoje vaikystėje. Vokietijos valdžios institucijoms nusprendus, kad E.K. ir M.K. vystymuisi reikalinga nuolatinė bei specialių žinių reikalaujanti specialistų priežiūra bei gydymas, 2019 m. liepos 10 d. Vokietijos teismo sprendimu pareiškėjų tėvų valdžios teisės buvo laikinai apribotos, o vaikai paimti iš pareiškėjų šeimos nustatant jiems institucinę globą. 2019 m. liepos 17 d. pareiškėjai kreipėsi į Lietuvos teismus su prašymu atnaujinti įvaikinimo procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir pakeisti Vilniaus apygardos teismo sprendimą, atsisakant tenkinti pareiškėjų pareiškimą dėl įvaikinimo. Toks pareiškėjų prašymas buvo atmestas. Lietuvos Aukščiausiasis  Teismas nurodė pareiškėjams ginti savo tariamai pažeistas teises, keliant valstybės civilinės atsakomybės klausimą, o ne siekiant atnaujinti procesą įvaikinimo byloje.

Remdamiesi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi pareiškėjai skundžiasi, kad Lietuvos teismai netinkamai taikė nacionalinės šeimos teisės normas dėl įvaikinimo, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentavimas buvo savavališkas ir neteisingas. Remdamiesi Konvencijos 8 straipsniu pareiškėjai teigia, kad Lietuvos vaiko teisių apsaugos institucijos neįvykdė pozityviosios pareigos, nes nesugebėjo surinkti ir atskleisti visos įmanomos informacijos apie E.K. ir M.K. sveikatos būklę iki jų įvaikinimo. Šiuo požiūriu pareiškėjai remiasi Vokietijos medikų išvadomis, kad E.K. ir M.K. pasireiškė sutrikimai, patirti dar nėštumo metu ar ankstyvoje vaikystėje. Pareiškėjai tvirtina, kad juos su vaikais sieja de jure ir de facto ryšys, tačiau dėl E.K. ir M.K. sveikatos ir būtinybės jiems gyventi specialioje globos įstaigoje, šeima negali gyventi kartu.

EŽTT vertins, ar buvo pažeista pareiškėjų Konvencijos 8 straipsnio 1 dalimi garantuojama teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą: pirmiausia, ar minėta teisė buvo apribota ir ar toks apribojimas buvo numatytas teisėje bei būtinas, kaip to reikalauja minėto straipsnio 2 dalis. Atsižvelgdamas į tai, ar Lietuvos valdžios institucijos, įskaitant vaiko teisių apsaugos tarnybas bei teismus, įvykdė pozityviąsias pareigas, siekiant apsaugoti pareiškėjų teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, Teismas spręs, ar sprendimo priėmimo procesas užtikrino pareiškėjų interesus, kuriuos saugo Konvencijos 8 straipsnis. Teismas taip pat vertins, ar pareiškėjams, siekiant įvaikinimo proceso atnaujinimo, buvo užtikrinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, kurią garantuoja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.