• Perduotas skundas prieš Lietuvą, susijęs su teismų sprendimais griauti jachtininkų viešbutį Kuršių nerijoje

    • Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas arba EŽTT) perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybei peticiją Skučai prieš Lietuvą (Nr. 60969/21), kurioje pareiškėjai, remdamiesi  Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) ir 8 (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) straipsniais bei Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsniu (nuosavybės apsauga) skundžiasi, kad dėl valdžios institucijų klaidų neteko vienintelio savo gyvenamojo būsto bei galimybės gauti kompensaciją.  

       

      Šioje byloje 2002-2005 m. Neringos savivaldybei patvirtinus detalųjį sklypo, patenkančio į Kuršių nerijos nacionalinį parką, planą ir išdavus statybos leidimą bendrovė V. pastatė statinius, kurių vieną iš bendrovės V. 2006 m. įsigijo pareiškėjų šeima. 2008 m. prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismus su prašymu panaikinti Neringos savivaldybės išduotus leidimus bei pareiškėjų ir bendrovės V. pirkimo – pardavimo sutartį. Prokuroras teigė, kad ginčo pastatai buvo pastatyti UNESCO saugomoje Kuršių nerijoje, o tai prieštaravo aplinkos, kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių apsaugai. 2009 m. pirmos instancijos teismas nusprendė prokuroro ieškinį tenkinti, panaikino išduotus leidimus ir nurodė inter alia ginčo pastatus griauti. Teismas taip pat panaikino pirkimo – pardavimo sutartį ir įpareigojo bendrovę V. grąžinti pareiškėjams sumokėtą sumą – apie 535, 800 eurų. 2010 m. apeliacinis teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.

       

      2012 m. pareiškėjai kreipėsi į administracinius teismus, reikalaudami iš valstybės kompensacijos už patirtą turtinę žalą. Jų teigimu, valstybė privalėjo grąžinti skirtumą tarp sumos, kuri buvo priteista iš bendrovės V. ir namo rinkos kainos. Administraciniai teismai pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir priteisė solidariai iš valstybės ir Neringos savivaldybės apie 131 566, 55 eurų bei palūkanas – tokio dydžio palūkanas pareiškėjai sumokėjo bankui už paimtą kreditą statinio įsigijimui.

       

      Kaip teigia pareiškėjai, 2011 m. – 2016 m. Vyriausybė ieškojo galimybių taikiai susitarti su beveik dvidešimties Kuršių nerijos nacionaliniame parke pastatytų namų pagal išduotus leidimus savininkais, kad būtų išvengta pastatų griovimo bei pareigos valstybei sumokėti kompensacijas jų savininkams. 2016 m. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija pateikė pareiškėjams taikaus susitarimo projektą, kuris vis dėlto nebuvo sudarytas.

       

      2014 m. buvo inicijuota bendrovės V. bankroto procedūra. 2018 m. tapo aišku, kad pareiškėjams priteista suma nebus sumokėta. 2018 m. pareiškėjai civilinio proceso tvarka kreipėsi į nacionalinius teismus, reikalaudami 1 172 920 eurų kompensacijos iš valstybės turtinei žalai, apimančiai namo kainą, jo vertės padidėjimą, mokesčius ir kitas išlaidas bei 3 000 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Administraciniai teismai ieškinį atmetė dėl senaties. Teismų nuomone, pareiškėjai apie pažeistas savo teises sužinojo jau 2008 m., kai prokuroras kreipėsi į teismus, arba vėliausiai 2012 m., kai jie pirmą kartą kreipėsi žalos iš valstybės.

       

      Teismas vertins, ar buvo pažeista pareiškėjų teisė netrukdomai naudotis nuosavybe, kurią numato Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis. Ypatingą dėmesį Teismas skirs teismų sprendimams atmesti pareiškėjų ieškinį dėl senaties, nepaisant argumentų, kad senaties terminas buvo nutrauktas ir turėjo būti atnaujintas bei į tai, ar pareiškėjams teko neproporcinga ir pernelyg didelė našta dėl valdžios institucijų klaidų taisymo. Šiuo požiūriu Teismas pabrėžia, kad pareiškėjai ligi šiol negavo jokios kompensacijos už prarastą nuosavybę ir kad realios galimybės gauti kompensaciją iš nemokios bendrovės V. nėra, o dėl praėjusio laiko tarpo suma, kuri jiems buvo priteista 2009 m. nebeatitinka namo vertės. Be to, Teismas spręs, ar buvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis dėl to, kad pareiškėjai negavo kompensacijos, už kurią jie būtų galėję įsigyti naują būstą.

    Atgal