• Perduotos dvi bylos dėl tariamų teisės į laisvę pažeidimų

    • Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2 peticijas prieš Lietuvą, kuriose pareiškėjai skundžiasi dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnyje (teisė į laisvę ir saugumą) numatytų garantijų – Stepanov prieš Lietuvą (peticijos Nr. 5862/19) ir Valančius prieš Lietuvą (peticijos Nr. 28345/18).

       

      Pareiškėjas O. Stepanov, remdamasis Konvencijos 5 straipsnio 1 dalimi, skundžiasi dėl tariamai neteisėto laisvės atėmimo, nes suėjus nuosprendžio vykdymo senaties terminui teismai atsisakė jį atleisti nuo bausmės vykdymo, nors visą tą laiką, pareiškėjo teigimu, jis nevengė atlikti bausmės ir nesislapstė nuo teisėsaugos pareigūnų.

      Iš bylos duomenų matyti, kad 2012 m. teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį pareiškėjas buvo nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Pareiškėjo teigimu, jis nuo teisėsaugos institucijų nesislapstė ir bausmės atlikti nevengė. Priešingai – jis iš pradžių gyveno Lietuvoje, vėliau – ir Jungtinėje Karalystėje, neslėpdamas savo buvimo vietos. Tačiau 2014 m. Lietuvos valdžios institucijos paskelbė jo paiešką. 2017 m. pareiškėjas kreipėsi į teismus, prašydamas atleisti jį nuo bausmės vykdymo, motyvuodamas tuo, kad suėjo nuosprendžio vykdymo senaties terminai (pagal Lietuvos įstatymus dvejų metų laisvės atėmimo bausmė turėjo būti įvykdyta per trejus metus nuo nuosprendžio paskelbimo dienos). Pareiškėjas taip pat teigia, kad į jo advokatų prašymus teisėsaugos institucijoms atskleisti konkrečius veiksmus, kurių buvo imtasi vykdant pareiškėjo paiešką, atsakyta nebuvo. Galiausiai 2018 m. teismai nusprendė, kad nors Lietuvos valdžios institucijos nebuvo pakankamai stropios atliekant pareiškėjo paiešką, vien šio fakto nepakako atleisti pareiškėją nuo bausmės atlikimo.

      Šioje byloje Teismas, spręsdamas dėl O. Stepanov peticijos priimtinumo ir esmės, vertins, ar pareiškėjo laisvė buvo apribota pažeidžiant Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į tai, kad teismai atsisakė atleisti jį nuo bausmės vykdymo. Vyriausybės taip pat prašoma pateikti išsamią informaciją apie veiksmus, kurių ėmėsi Lietuvos valdžios institucijos, siekdamos, kad pareiškėjas pradėtų vykdyti laisvės atėmimo bausmę.

       

      Pareiškėjas A. Valančius, remdamasis Konvencijos 5 straipsniu, skundžiasi, kad policijos pareigūnai neteisėtai ir nepagrįstai jį sulaikė 2012 m. sausio 6 d. ir automobiliu pristatė į Palangos kredito unijos patalpas. Pasak pareiškėjo, laikinas sulaikymas truko apytiksliai penkias valandas. Be to, pareiškėjas teigia, kad sulaikymo metu buvo priverstas pasirašyti Palangos kredito unijos valdybos, kurios nariu buvo pareiškėjas, posėdžio protokolą, kuriuo nuspręsta iš užimamų pareigų atstatydinti unijos administracijos vadovą ir į jo pareigas paskirti kitą asmenį. Pareiškėjas skundėsi dėl pirmiau minėtų policijos pareigūnų veiksmų prokuratūrai ir nacionaliniams teismams, tačiau policijos pareigūnų veiksmai nebuvo pripažinti neteisėtais.

      Pirma, šioje byloje Teismas vertins, ar pareiškėjui 2012 m. sausio 6 d. laisvė buvo apribota teisėtai ir jo sulaikymas nebuvo savavališkas. Konkrečiai, Teismas vertins, ar laisvės atėmimas buvo pagrįstas nacionalinio teismo sprendimu ir ar buvo surašytas laikino sulaikymo protokolas. Antra, byloje bus aiškinamasi, ar pareiškėjui laisvė buvo atimta kokiu nors Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies punkto pagrindu. Trečia, Teismas taip pat vertins, ar pareiškėjui buvo pranešta, dėl ko jis sulaikytas, kaip reikalaujama Konvencijos 5 straipsnio 2 dalyje.

    Atgal