2019 m. lapkričio 21 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT ar Teismas) paskelbė nutarimą byloje Ažukaitienė prieš Lietuvą (peticijos Nr. 59764/13), kuriuo atmetė pareiškėjos skundus pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnį (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) 1 dalį.

2008-01-11 Generalinio miškų urėdo įsakymu sudaryta komisija tikrino pareiškėjos darbo kompiuterį Generalinėje miškų urėdijoje prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir GMU), siekdama nustatyti, ar pareiškėja suklastojo dokumentą. Patikrinusi pareiškėjos darbo kompiuterį ir išnagrinėjusi pareiškėjos susirašinėjimą per 2007 m. pirmus šešis mėnesius jos darbiniame elektroniniame pašte, 2008-01-23 komisija, susidedanti iš šešių GMU tarnautojų, padarė išvadą, kad pareiškėja iš naudojamo valstybės tarnautojo elektroninio pašto tretiesiems asmenims išsiuntė tam tikrus dokumentus į viešą laisvai prieinamą pašto serverį bei kad valstybės tarnautojo darbinis elektroninis paštas daugiausia buvo naudojamas asmeniniais tikslais (prie komisijos išvados buvo pridėtas išsiųstų laiškų sąrašas).

Šioje byloje pareiškėja Violeta Ažukaitienė, remdamasi Konvencijos 8 straipsniu, skundėsi, kad jos darbo kompiuteris, kuriame buvo jos asmeninis susirašinėjimas ir asmeniniai duomenys, buvo paimtas iš jos kabineto GMU. Pareiškėja taip pat rėmėsi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi ir teigė, kad nacionaliniai teismai tinkamai neišnagrinėjo jos skundo dėl teisės į privataus gyvenimo gerbimą pažeidimo.

Nagrinėdamas pareiškėjos skundą pagal Konvencijos 8 straipsnį, visų pirma, EŽTT pažymėjo, kad nei nacionaliniuose teismuose, nei EŽTT pareiškėja nepateikė detalesnės informacijos ar įrodymų, pagrindžiančių jos skundą dėl privataus pobūdžio informacijos turinio, kuris tariamai buvo pareiškėjos paimtame darbo kompiuteryje. Pareiškėjos teiginiai buvo bendro pobūdžio, todėl Teismas nevisiškai įtikintas, kad tokios informacijos atskleidimas kitiems GMU darbuotojams sukėlė pareiškėjai rimtą žalą ir todėl pasiekė aukštą rimtumo laipsnį, kurio reikalaujama pagal Konvencijos 8 straipsnį (žr., mutatis mutandis, Denisov prieš Ukrainą [DK], peticijos Nr. 76639/11, § 127, 2018-09-25).

EŽTT pastebėjo, kad pareiškėja, bylai reikšmingu laikotarpiu, būdama GMU Vidaus audito tarnybos vedėja, turėjo žinoti, kad ji neturi teisės naudoti savo darbo kompiuterio, ypač darbinio elektroninio pašto, asmeniniais tikslais. Pareiškėja buvo susipažinusi su tuo metu galiojusiomis GMU vidaus tvarkos taisyklėmis, kuriose buvo nustatyta, kad elektroniniais ryšiais, galiniais įrenginiais, programine ir biuro įranga valstybės tarnautojai ir darbuotojai gali naudotis tik su darbu susijusiais tikslais. Kompiuterių priežiūrą bei remontą galėjo atlikti tik atsakingas už tai GMU valstybės tarnautojas ar darbuotojas. Valstybės tarnautojui ar darbuotojui, pažeidusiam šias taisykles, buvo taikoma tarnybinė ar drausminė atsakomybė. EŽTT taip pat pažymėjo, kad pareiškėja neteigė, kad jos darbdavys, GMU, nuolat stebėdavo savo valstybės tarnautojų ir darbuotojų darbo kompiuterius arba kad pareiškėjos susirašinėjimo srautas ir turinys buvo įrašyti ir saugomi (priešingai, žr. Bărbulescu, prieš Rumuniją [DK], peticijos Nr. 61496/08, § 75, 2019-09-05). Iš tikrųjų, GMU pareiškėjos darbo kompiuteris buvo patikrintas tik kilus įtarimams, kad pareiškėja vienašališkai pakeitė dokumentus, susijusius su auditu, siekiant nustatyti šių dokumentų tikrumą. Šiuo požiūriu EŽTT neįžvelgė jokių savavališkų GMU veiksmų, ypatingai atsižvelgdamas į nacionalinių teismų išvadas, kad pareiškėja aplaidžiai vykdė tarnybines pareigas ir padarė eilę tarnybinių nusižengimų, be kita ko, be generalinio miškų urėdo rašytinio sutikimo savavališkai pakeisdama Vidaus audito tarnybos 2005-2007 metų strateginį veiklos planą (šiame kontekste taip pat žr. Libert prieš Prancūziją, peticijos Nr. 588/13, § 46, 2018-02-22).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, tam tikra pareiškėjos privataus pobūdžio informacija galbūt buvo atskleista jos kolegoms, vienaip ar kitaip dalyvaujantiems atleidžiant pareiškėją iš pareigų (žr. Bărbulescu, cituota pirmiau, § 26). Tačiau GMU komisija nagrinėjo pareiškėjos elektroninį paštą, nedarydama nuorodos į kitą privataus pobūdžio informaciją jos darbo kompiuteryje (palyginti Libert, cituota pirmiau, § 48). Nacionaliniai teismai, nagrinėdami pareiškėjos prašymą grąžinti ją į pareigas, taip pat neminėjo jokio jos privataus pobūdžio susirašinėjimo, net to, kuris buvo siunčiamas jos darbiniu elektroniniu paštu.

Teismas toliau pastebėjo, kad pirmojo nacionalinio proceso metu nacionaliniai teismai tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos skundą, kad jai nepagrįstai taikoma tarnybinė atsakomybė ir ji buvo nepagrįstai atleista iš tarnybos. Pirmosios instancijos administracinis teismas nurodė, kad pareiškėjai negalėjo būti skirta nuobauda už kompiuterinės įrangos naudojimą asmeniniais tikslais 2007 sausio - liepos mėnesiais, nes dėl šio atvejo yra pasibaigę Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatyti tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai. Tačiau nacionalinis teismas nustatė, kad tarnybinė atsakomybė buvo taikoma pagrįstai už kitus tarnybinius nusižengimus, padarytus aplaidžiai vykdant tarnybines pareigas. Apeliacinės instancijos teismą savo ruožtu ribojo pareiškėjos apeliacinio skundo apimtis, apeliaciniame skunde nebuvo skundžiamasi dėl neteisėto privataus pobūdžio informacijos naudojimo. Taigi šios bylos aplinkybės skiriasi nuo EŽTT išnagrinėtos bylos Bărbulescu (cituota pirmiau), kai pareiškėjas buvo atleistas iš darbo dėl to, kad naudojosi kompanijos interneto paslaugomis asmeniniais tikslais darbo metu, tuo pažeisdamas Vidaus tvarkos taisykles. Antrajame teismo procese, kaip teisingai pažymėjo Lietuvos Vyriausybė, pareiškėja skundėsi tik dėl Aplinkos ministerijos pradėtos administracinės procedūros nagrinėjant pareiškėjos skundą dėl įžeidinėjimo darbe, pareiškėja nereikalavo žalos atlyginimo iš savo buvusio darbdavio, GMU, už tariamą jos privatumo pažeidimą. Taigi nacionaliniai teismai nagrinėjo pareiškėjos skundą prieš Aplinkos ministeriją dėl tariamo persekiojimo GMU ir pagrįstai jį atmetė. Šiuo požiūriu EŽTT pakartojo, kad nacionaliniai teismai neprivalo pateikti išsamaus atsakymo į kiekvieną skundo argumentą. Klausimas, ar nacionalinis teismas neįvykdė iš Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies kylančios pareigos motyvuoti priimtą sprendimą, gali būti nagrinėjamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (žr. Gorou prieš Graikiją (Nr. 2) [DK], peticijos Nr. 12686/03, § 37, 2009-03-20). Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos skundas, pateiktas nacionaliniams teismams nebuvo suformuluotas pakankamai aiškiai ir tiksliai, kiek tai susiję su tariamu privatumo pažeidimu, EŽTT negalėjo sutikti su pareiškėja, kad nacionaliniai teismai tinkamai nemotyvavo priimtų sprendimų.

EŽTT nustatė, kad pareiškėja nepagrindė savo skundo, kad darbo kompiuterio paėmimas ir valstybės tarnautojos elektroninio pašto nagrinėjimas pažeidė jos teisę į privataus gyvenimo gerbimą. EŽTT pripažino šį pareiškėjos skundą pagal EŽTK 8 straipsnį aiškiai nepagrįstu ir atmetė jį pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies a punktą ir 4 dalį.

EŽTT taip pat atmetė pareiškėjos skundą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Pasak EŽTT, pareiškėjos skundas pagal Konvencijos 8 straipsnį dėl pažeistos teisės į privatumą, kurį Teismas jau pripažino aiškiai nepagrįstu, apima jos skundą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir todėl pareiškėjos skundo pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį nėra būtina nagrinėti atskirai.

Teismo nutarimas byloje Ažukaitienė prieš Lietuvą (anglų kalba)