• Teismas pripažino Lietuvą pažeidusia teisę į laisvę ir saugumą, skiriant kardomąjį kalinimą

    • 2017 m. gegužės 2 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) paskelbė sprendimą byloje Lisovskij prieš Lietuvą (Nr. 36249/14), kuriuo konstatavo, jog Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio (teisė į laisvę ir saugumą) 3 dalį, kadangi valdžios institucijos neparodė „ypatingo stropumo“ pareiškėjo atžvilgiu iškeltoje baudžiamojoje byloje jo ilgo kardomojo kalinimo laikotarpiu.

       

      Pareiškėjas kreipėsi į Teismą teigdamas, kad jo suėmimas, trukęs ilgiau nei ketverius su puse metų, buvo neteisėtas ir pernelyg ilgas. Pareiškėjo manymu, kiekvieną kartą trims mėnesiams pratęsdami jo suėmimo terminą teismai turėjo iš naujo įvertinti faktines aplinkybes ir vien pagrįsto įtarimo, kad jis padarė nusikaltimą suėmimo terminui pratęsti nepakako.

       

      Šioje byloje priimtame sprendime Teismas visų pirma priminė savo nusistovėjusią praktiką, kurioje pripažįstama, jog Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis reikalauja, kad kompetentingos nacionalinės institucijos parodytų „ypatingą stropumą“ (angl. „special diligence“) kaltinamajam iškeltoje baudžiamojoje byloje jam esant kardomajame kalinime (žr. Labita v. Italy [GC], no. 26772/95, § 153, ECHR 2000‑IV). Vertinant, ar „ypatingo stropumo“ reikalavimas buvo įvykdytas, Teismas, inter alia, turi atsižvelgti į bendrą bylos sudėtingumą, bet kokius nepateisinamo delsimo laikotarpius ir priemones, kurių ėmėsi valdžios institucijos procesui paspartinti, siekiant užtikrinti, kad bendra suėmimo trukmė išliktų „pagrįsta“ (žr. Suslov v. Russia, no. 2366/07, § 93, 2012-05-29). Atkreipė dėmesį, kad nors labai ilgi suėmimo laikotarpiai automatiškai nereiškia Konvencijos 5 straipsnis 3 dalies pažeidimo, Teismas yra pabrėžęs, kad paprastai reikalingos išskirtinės aplinkybės šiems laikotarpiams pagrįsti (žr. Bulatović v. Montenegro, no. 67320/10, § 143, 2014-07-22).

       

      Įvertinęs šios bylos aplinkybes Teismas nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl kardomojo kalinimo (suėmimo) trukmės pagal Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį, laikotarpis, kurį byloje vertino Teismas, prasidėjo 2009 m. gruodžio 15 d., kai pareiškėjas buvo sulaikytas, ir baigėsi 2014 m. gegužės 22 d. Vilniaus apygardos teismui pareiškėjo atžvilgiu priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, t. y., jis iš viso tęsėsi 4 metus 5 mėnesius 7 dienas.

       

      Spręsdamas dėl suėmimo pagrįstumo Teismas atkreipė dėmesį, kad pernelyg ilga pareiškėjo kardomojo kalinimo trukmė - daugiau nei ketveri metai - kelia rimtą susirūpinimą ir reikalauja, kad valdžios institucijos pateiktų labai svarias priežastis tam, kad ją būtų galima pateisinti (žr. Tsarenko v. Russia, no. 5235/09, § 68, 2011-03-03; Trifković v. Croatia, no. 36653/09, § 121, 2012-11-06; ir Dragin v. Croatia, no. 75068/12, § 112, 2014-07-24). Teismas nematė pagrindo abejoti nacionalinių teismų išvada, kad per visą vertinamą laikotarpį buvo pagrįstas įtarimas, kad pareiškėjas padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismai kas 3 mėnesius iš naujo nagrinėjo pareiškėjo suėmimo pagrindus, motyvuodami, dėl kokių priežasčių suėmimas turi būti pratęstas ir rėmėsi šiais pagrindais: 1) grėsmė, kad pareiškėjas bandys bėgti; 2) grėsmė, kad pareiškėjas darys naujus nusikaltimus; 3) ypatingas bylos sudėtingumas ir didelė bylos apimtis dėl didelio inkriminuojamų veikų, kaltinamųjų ir liudytojų skaičiaus. Šiuo aspektu Teismas laikėsi nuomonės, kad Lietuvos teismai kruopščiai įvertino visus reikšmingus veiksnius ir savo sprendimus, be kita ko, grindė konkrečiomis pareiškėjo bylos aplinkybėmis, jo asmenine ir finansine padėtimi, jo kriminaline praeitimi ir ryšiais užsienyje. Todėl Teismo vertinimu, nebuvo pagrindo teigti, kad priežastys, kuriomis rėmėsi nacionaliniai teismai buvo nurodytos in abstracto arba kad jie skyrė (pratęsė) pareiškėjo kardomąjį kalinimą remdamiesi tapačiais ar stereotipiniais pagrindais, naudodami iš anksto parengtą šabloną arba formalią ir abstrakčią kalbą (palyginimui žr. Khudoyorov v. Russia, no. 6847/02, §§ 185-86, ECHR 2005‑X; Boicenco v. Moldova, no. 41088/05, § 143, 2006-07-11; ir Qing v. Portugal, no. 69861/11, § 67, 2015-11-05). Todėl Teismas buvo įtikintas, kad nacionaliniai teismai nenaudojo „bendrų ir abstrakčių“ argumentų pratęsiant pareiškėjo suėmimą, o jų nurodomos priežastys buvo reikšmingos ir pakankamos.

       

      Teismui sprendžiant dėl to, ar valdžios institucijos parodė „ypatingą stropumą“ pareiškėjui iškeltoje baudžiamojoje byloje, Teismas pirmiausia pastebėjo, kad per ikiteisminį tyrimą, kuris po pareiškėjo sulaikymo truko beveik metus (nuo 2009 m. gruodžio 15 d. iki 2010 m. gruodžio 3 d.), valdžios institucijos apklausė per 50 liudytojų ir kitų įtariamųjų, be to, atliko kitus pakartotinius tyrimo veiksmus, kurie, atrodo, buvo būtini ir atliekami pakankamai dažnai. Atsižvelgdamas į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo susijęs su dideliu skaičiumi nusikalstamų veikų, kurias, kaip buvo įtariama, atliko nusikalstamas susivienijimas, ir todėl tyrimas buvo pakankamai sudėtingas, Teismas laikėsi nuomonės, kad veiksmai, kurių per šį laikotarpį ėmėsi valdžios institucijos gali būti laikomi atitinkančiais „ypatingo rūpestingumo“ standartą pagal Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį. Tačiau po to, kai byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėjimui iš esmės, Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas liko kardomajame kalinime dar 3 metus, 5 mėnesius ir 19 dienų (nuo 2010 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. gegužės 22 d.), o šiuo metu buvo paskirti 57 posėdžiai kartą per mėnesį arba beveik kas mėnesį. Turint omenyje, kad prieš prasidedant teisminiam nagrinėjimui pareiškėjas kardomajame kalinime jau išbuvo 1 metus, Teismas nebuvo įtikintas, kad vidutiniškai vieno per mėnesį posėdžio paskyrimas rodo pakankamą valdžios institucijų stropumą (žr. mutatis mutandis, Čevizović v. Germany, no. 49746/99, § 51, 2004-07-29, ir El Khoury v. Germany, nos. 8824/09 ir 42836/12, § 69, 2015-07-09). Teismas taip pat pažymėjo, kad 26 iš šių posėdžių buvo atidėti daugiausia dėl valdžios institucijų nesugebėjimo užtikrinti kitų įtariamųjų ir liudytojų dalyvavimo (žr. Malkov v. Estonia, no. 31407/07, § 51, 2010-02-04, Kobernik v. Ukraine, no. 45947/06, § 62, 2013-07-25). Pastebėjo, kad nė vienas iš šių atidėjimų ar kitų delsimų nebuvo dėl pareiškėjo kaltės (žr. Kuibishev v. Bulgaria, no. 39271/98, § 69, 2004-09-30). Dėl pasikartojančių atidėjimų atsirado keletas ilgų laikotarpių, kai nevyko jokie posėdžiai, t.y., iš viso daugiau nei 2 metus nebuvo nė vieno teismo posėdžio (žr. mutatis mutandis, Dervishi v. Croatia, no. 67341/10, § 144, 2012-09-25).

       

      Teismas sutiko su Vyriausybės argumentais, kad pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla buvo sudėtinga ir didelės apimties, tačiau vis dėlto laikėsi nuomonės, kad nei bylos sudėtingumas, nei faktas, kad ji buvo susijusi su organizuotu nusikalstamumu negali pateisinti tokios ilgos suėmimo trukmės kaip kad yra nagrinėjamu atveju (žr. mutatis mutandis, Veliyev v. Russia, no. 24202/05, § 157, 2010-06-24, ir Chyła v. Poland, no. 8384/08, §§ 122‑23, 2015-11-03). Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos valdžios institucijos nepateikė jokių išskirtinių aplinkybių, kaip pavyzdžiui, poreikis surinkti įrodymus užsienyje ar prašyti tarptautinės teisinės pagalbos (priešingai nei Łaszkiewicz v. Poland, no. 28481/03, § 61, 2008-01-15; Ereren v. Germany, no. 67522/09, § 62, 2014-11-06; ir Merčep v. Croatia, no. 12301/12, § 96, 2016-04-26). Teismas pabrėžė, kad nepaisant to, kad nacionaliniai teismai savo sprendimuose kelis kartus pripažino, jog pareiškėjo kardomojo kalinimo laikotarpis buvo labai ilgas, neatrodo, kad buvo imtasi kokių nors priemonių procesui paspartinti. Teismas pastebėjo, kad posėdžiai pirmosios instancijos teisme buvo atidėti daugiausia dėl to, kad į juos neatvyko liudytojai ar kaltinamieji, ir pripažino, kad tam tikrose situacijose tai galėtų būti pateisinama; tačiau šioje byloje Teismas neįžvelgė jokių valdžios institucijų pastangų nustatant griežtesnį ir veiksmingesnį teismo posėdžių tvarkaraštį, siekiant išvengti pasikartojančių bylos nagrinėjimo atidėjimų (žr. mutatis mutandis Dzelili v. Germany, no. 65745/01, § 80, 2005-11-10, ir Baksza v. Hungary, no. 59196/08, § 38, 2013-04-23). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Teismas padarė išvadą, kad valdžios institucijos neparodė „ypatingo stropumo“ pareiškėjui iškeltoje baudžiamojoje byloje jo ilgo kardomojo kalinimo laikotarpiu. Todėl Teismas konstatavo Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies pažeidimą.

       

      Pareiškėjas reikalavo 100 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Vyriausybė su pareikštais pareiškėjo reikalavimais nesutiko. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė kančią dėl padaryto pažeidimo. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendis, kuriuo pareiškėjas buvo nuteistas 13 metų laisvės atėmimo bausme dar neįsiteisėjo, nes pareiškėjo apeliacinis skundas dar tebėra nagrinėjamas, todėl negalima teigti, kad pareiškėjo kardomojo kalinimo laikas buvo įskaitytas į bausmės laiką (žr. Český v. the Czech Republic, no. 33644/96, § 91, 2000-06-06). Esant šioms aplinkybėms, Teismas mano, kad būtina priteisti teisingą atlyginimą už neturtinę žalą. Vertindamas teisingumo pagrindais, Teismas priteisė pareiškėjui 4 700 eurų neturtinei žalai atlyginti.

       

      Teisėjas E. Kūris pateikė prieštaraujančią nuomonę ir teigė, kad pareiškėjo kardomojo kalinimo trukmė nebuvo pernelyg ilga, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Remdamasis Teismo formuojama praktika bei faktinėmis bylos aplinkybėmis, teisėjas nesutiko su Teismo išvada, kad baudžiamojoje byloje valdžios institucijos neparodė pagal Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį reikalaujamo „ypatingo stropumo“, nesiėmė priemonių procesui paspartinti ir nepateikė išskirtinių aplinkybių, kurios pateisintų tokį ilgą pareiškėjo suėmimą. Teisėjo nuomone, Teismas išsamiai neišnagrinėjo priežasčių, dėl kurių buvo atidėti teismo posėdžiai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir todėl nepagrįstai padarė išvadą, kad visi delsimai buvo dėl teisminių institucijų kaltės. Teisėjas atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas peticijoje dėl institucijų „ypatingo stropumo“ stokos nesiskundė, o šis klausimas bylos šalims buvo rekomunikuotas paties Teismo iniciatyva. Todėl teisėjo nuomone, šiuo atveju Teismas veikė ultra vires, t. y., peržengdamas savo kompetencijos ribas.

       

      Teismo sprendimas byloje Lisovskij prieš Lietuvą

    Atgal