• Dėl apribotos nuteistojo prieigos prie interneto nustatytas Konvencijos pažeidimas

    • Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) 2017 m. sausio 17 d. paskelbė sprendimą byloje Jankovskis prieš Lietuvą (peticijos Nr. 21575/08), kuriuo nustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnio (saviraiškos laisvė) pažeidimą dėl apribotos pareiškėjo teisės įkalinimo įstaigoje gauti informaciją internetu apie mokymosi galimybes aukštojoje mokykloje.

       

      Pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 1-uosiuose pataisos namuose, 2006 m. gegužę jis kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministeriją su prašymu pateikti informaciją apie galimybes siekti aukštojo mokslo, o ministerija atsakydama pranešė, jog jį dominanti informacija yra viešai prieinama internete AIKOS sistemoje. Pareiškėjas nesėkmingai siekė, kad jam būtų leista naudotis internetu pataisos namuose, jo skundai administraciniams teismams taip pat buvo atmesti. Nacionaliniai teismai nustatė, jog teisė nuteistiesiems naudotis internetu nėra numatyta jokiame teisės akte, atvirkščiai, bylai reikšmingu metu Bausmių vykdymo kodeksas nustatė draudžiamų daiktų ir reikmenų sąrašą, kuriame buvo numatytas ir draudimas nuteistiesiems naudotis ryšio priemonėmis. Anot teismų, tokį draudimą pateisino siekis vykdyti nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją.

       

      Šioje byloje Teismas vertino, ar draudžiant pareiškėjui naudotis internetu buvo ribojama jo teisė gauti informaciją, o jei taip, ar toks ribojimas buvo pagrįstas Konvencijos 10 straipsnio požiūriu.

       

      Pirmiausia Teismas priminė, jog jis yra ne kartą nurodęs, kad teisė gauti informaciją bendriausia prasme draudžia valstybės institucijoms riboti asmens galimybes gauti informaciją, kurią kiti asmenys siekia perduoti. Kartu Teismas pažymėjo, jog ši byla yra susijusi ne su valstybės atsisakymu išplatinti tam tikrą informaciją, kadangi pareiškėjas siekė gauti viešai Švietimo ir mokslo ministerijos internetinėje svetainėje paskelbtą informaciją, tačiau jis siekė prieigos tam tikru konkrečiu būdu – būtent prieigos per internetą prie konkrečios informacijos AIKOS sistemoje apie studijų aukštosiose mokyklose programas. Teismas atkreipė dėmesį į interneto svarbą užtikrinant visuomenės prieigą prie informacijos, tačiau kartu pažymėjo ir tai, kad įkalinimas neišvengiamai lemia tam tikrus nuteistųjų bendravimo, o taip pat ir teisės gauti informaciją, apribojimus, todėl Teismo manymu, Konvencijos 10 straipsnis nenumato valstybėms bendro pobūdžio pareigos suteikti interneto prieigą įkalinimo įstaigose ar suteikti prieigą nuteistiesiems prie konkrečių internetinių svetainių. Atsižvelgęs į konkrečias šios bylos aplinkybes, jog Švietimo įstatymas numatė teisę gauti informaciją apie studijų programas, Teismo manymu, interneto prieigos prie internetinės svetainės, į kurią Švietimo ir mokslo ministerija nukreipė pareiškėją, apribojimas prilygo įsikišimui į naudojimąsi teise gauti informaciją.

       

      Nagrinėdamas ar konkrečios interneto prieigos apribojimas buvo pateisinamas, Teismas nusprendė, jog apribojimas buvo numatytas Lietuvos teisėje ir juo buvo siekiama teisėtų nusikaltimų prevencijos ir kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugos tikslų, tačiau Teismas nebuvo įtikintas, jog toks apribojimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies požiūriu. Visų pirma Teismas atkreipė dėmesį į informacijos, prie kurios pareiškėjas siekė prieigos, pobūdį, o būtent, kad pareiškėjas siekė gauti informaciją apie studijų galimybes, be to, Teismas pažymėjo, kad informacija AIKOS sistemoje buvo nuolat atnaujinama, joje taip pat buvo skelbiami ir darbo pasiūlymai. Šiuo požiūriu Teismas dar kartą priminė svarbą įkalinimo įstaigose užtikrinti tinkamas įvairias užimtumo veiklas, įskaitant ir mokymosi galimybes. Teismo manymu, informacijos paieška AIKOS sistemoje būtų buvusi veiksmingesnė nei atskirų užklausų siuntimas švietimo įstaigoms. Vertindamas Lietuvos institucijų sprendimus, Teismas pastebėjo, kad šiuo atveju buvo remiamasi bendru interneto prieigos draudimu ir visai nebuvo vertinama tai, kad pareiškėjas siekė konkrečios informacijos apie mokymosi galimybes. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog Lietuvos institucijos, įskaitant teismus, net nesirėmė tuo, kad ribotos interneto prieigos užtikrinimas būtų pareikalavęs papildomų kaštų. Nors saugumo užtikrinimas nuteistųjų prieigos prie interneto požiūriu gali būti laikoma reikšminga šios bylos aplinkybe, tačiau Teismas pažymėjo, kad nacionaliniai teismai visai nevertino to, kad pareiškėjas pageidavo prieigos prie interneto svetainės, kurią administravo Švietimo ir mokslo ministerija, kuri yra valstybės institucija. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lietuvos institucijos net nevertino galimybės leisti pareiškėjui pasinaudoti ribota interneto prieiga prie konkrečios valstybės institucijos administruojamos interneto svetainės, o tokia prieiga, Teismo manymu, mažai tikėtina, kad būtų sukėlusi kažkokias grėsmes saugumui. Galiausiai Teismas atkreipė dėmesį į interneto svarbą naudojantis įvairiomis žmogaus teisėmis ir pažymėjo, kad interneto prieiga pastaruoju metu yra vis plačiau suvokiama kaip teisė.

       

      Teismas nebuvo įtikintas, kad šios bylos aplinkybėmis buvo pakankamų pagrindų, pagrindžiančių teisės į informacijos apribojimo būtinumą. Teismas nusprendė, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė gauti informaciją ir pažeidimo pripažinimas tinkamai kompensuoja pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

       

       

      Teismo sprendimas byloje Jankovskis prieš Lietuvą (anglų kalba)

       

    Atgal