2018 m. sausio 30 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) paskelbė sprendimą byloje UAB „Sekmadienis“ prieš Lietuvą (Nr. 69317/14), kuriuo nustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnio (saviraiškos laisvė) pažeidimą.

Byloje pareiškėja bendrovė ginčijo jai Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – VVTAT) nutarimu skirtą 2000 litų (580 eurų) dydžio baudą už dizainerio R. Kalinkino kolekcijos pristatymo reklamą. Nustatyta, kad VVTAT, gavusi tikinčiųjų skundus dėl minėtos reklamos tariamai įžeidžiančio turinio, įvertino, jog dizainerio kolekcijos pristatymo reklama pažeidė tikinčiųjų jausmus ir prieštaravo visuomenės moralės principams, taip neatitikdama tuo metu galiojusio Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto. Pareiškėja skundė šį nutarimą Lietuvos administraciniuose teismuose. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 25 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Pažymėtina, kad šioje byloje buvo pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teikimas atnaujinti procesą administracinėje byloje, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 20 d. nutartimi atsisakė jį atnaujinti. Pareiškėja kreipėsi į Teismą, kuris vertino, ar Lietuva nepažeidė Konvencijos 10 straipsnio, valdžios institucijoms skyrus baudą pareiškėjai už draudžiamą reklamą.

Šioje byloje Teismas pirmiausiai konstatavo pareiškėjos saviraiškos laisvės ribojimą. Toliau Teismas vertino, ar ribojimas buvo įtvirtintas teisėje, juo buvo siekiama teisėto tikslo ir ar jis buvo būtinas demokratinėje visuomenėje.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamas saviraiškos laisvės ribojimas buvo grindžiamas Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu, draudžiančiu reklamą, jeigu joje pažeidžiami visuomenės moralės principai. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos byla buvo bene pirma tokio pobūdžio nacionaliniuose teismuose nagrinėta byla ir tai savaime nepažeidė draudimo teisėtumo reikalavimo, kalbant apie galimybę asmeniui numatyti Reklamos įstatymo nuostatos aiškinimą. Tačiau, Teismo nuomone, nacionalinių teismų pateikto įstatymo nuostatos aiškinimo, kad visuomenės moralė pažeista dėl netinkamo religinių simbolių naudojimo, vargu, ar buvo galima tikėtis. Be to, Teismas atkreipė dėmesį į valdžios institucijų iniciatyvą koreguoti Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, papildant jį 10 punktų, kuris eksplicitiškai draudžia reklamą, kuria niekinami Lietuvoje įregistruotų religinių bendruomenių religiniai simboliai. Vis dėlto Teismas pabrėžė, kad šioje byloje teisinio reguliavimo kokybė yra antraeilis klausimas ir perėjo prie ribojimo tikslo teisėtumo bei jo būtinumo demokratinėje visuomenėje vertinimo.

Teismas sutiko su Vyriausybės argumentu, kad nagrinėjamos bylos kontekste ribojimu buvo siekiama dviejų teisėtų tikslų: krikščionių tikėjimu grindžiamos moralės, kuri būdinga reikšmingai Lietuvos visuomenės daliai, ir tikinčiųjų teisės nebūti įžeistiems jų tikėjimo pagrindu apsaugos.

Vertindamas nagrinėjamo saviraiškos laisvės ribojimo atitiktį būtinumo demokratinėje visuomenėje kriterijui, Teismas, be kita ko, pabrėžė, kad pareiškėjos reklama nebuvo siekiama viešos diskusijos visuomenei svarbiais klausimais, jos tikslas buvo komercinis. Šiuo atžvilgiu valstybės vertinimo laisvė yra platesnė (žr., pavyzdžiui, 1989 lapkričio 20 d. sprendimą markt intern Verlag GmbH and Klaus Beerman prieš Vokietiją, § 33 ir kt.). Tačiau, Teismo vertinimu, ši vertinimo laisvė nėra beribė ir Teismas turi įvertinti, ar nacionalinės institucijos neperžengė šių ribų.

Įvertinęs byloje aptariamas reklamas, Teismas nenustatė pagrindo jų vertinti kaip nepagrįstai įžeidžių ar profaniškų, jomis taip pat neskatinta neapykanta religiniais pagrindais, taip pat jos nebuvo nukreiptos prieš religiją nepateisinamu ar piktnaudžiaujančiu būdu (palyginti, pavyzdžiui, su 1988 gegužės 24 d. sprendimu Müller ir kiti prieš Šveicariją,  §  35, 1994 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Otto-Preminger-Institut prieš Austriją, § 56; Balsytė-Lideikienė prieš Lietuvą, Nr. 72596/01, § 79 ir kt.). Teismas pažymėjo, kad nei nacionaliniai teismai, nei kitos institucijos, kurios nagrinėjo pareiškėjos bylą, eksplicitiškai nenustatė priešingų išvadų dėl reklamos pobūdžio.

Teismas taip pat priminė, kad tam tikrais atvejais iš pirmo žvilgsnio neįžeidžianti išraiškos forma gali būti įžeidi dėl specifinių individualių aplinkybių (žr. Murphy prieš Airiją, Nr. 44179/98, § 72). Šiuo požiūriu tinkamus ir pakankamus argumentus, kad reklama dėl tam tikrų specifinių aplinkybių pažeidė visuomenės moralę, turi pateikti nacionaliniai teismai (žr., mutatis mutandis,  VgT  Verein  gegen  Tierfabriken  prieš Šveicariją,  Nr. 24699/94, §§ 75-76).

Teismas pažymėjo, kad nacionalinių teismų ir kitų institucijų, pirmiausiai VVTAT, argumentai nebuvo tinkami ir pakankami, pagrindžiant pareiškėjos teisės ribojimą. Juos Teismas pripažino deklaratyviais ir neaiškiais, iš esmės pakankamai nepaaiškinančiais, kodėl referavimas į konkrečius religinius simbolius reklamose buvo įžeidžiantis, išskyrus nurodytą aplinkybę, kad tai buvo padaryta, siekiant ne religinių tikslų. Be to, nacionalinės institucijos neatsižvelgė į pareiškėjos argumentus, jog Jėzaus ir Marijos vardų pavartojimas reklamose buvo ne religinio pobūdžio, o plačiai visuomenėje žinomi emociniai ištiktukai, taip sukuriant komišką poveikį.

Teismas atkreipė dėmesį į VVTAT nutarime pateiktus argumentus, kuriuos palaikė nacionaliniai teismai. VVTAT nurodė, kad reklamos „propaguoja gyvenimo stilių, nesiderinantį su tikinčiojo žmogaus nuostatomis“, nepaaiškindama, apie kokį gyvenimo stilių kalbama, kaip reklama jį skatina ir kodėl toks „nesuderinamas su tikinčiojo žmogaus nuostatomis“ stilius galėtų būti nesuderinamas su visuomenės morale. Be to, Teismas nurodė, kad nacionaliniuose sprendimuose referuojama į „tikinčiuosius“, tačiau vienintelė tikinčiųjų grupė, su kuria buvo konsultuojamasi, priimant sprendimus, buvo Romos Katalikų Bažnyčios atstovai. Šiuo požiūriu Teismas, be kita ko, priminė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimo nuostatas, kad „[j]okios pažiūros ar ideologija negali būti paskelbtos esančios privalomos ir primestos individui“ bei tai, jog valstybė „neturi teisės nustatyti kokią nors privalomą pažiūrų sistemą“.

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos institucijų suteiktą svarbą aplinkybei, kad apie 100 tikinčiųjų skundėsi dėl byloje nagrinėjamų reklamų, priminė, jog saviraiškos laisvė apima ir idėjas, kurios gali įžeisti, šokiruoti ar trikdyti, o pliuralistinėje visuomenėje religiją praktikuojantys asmenys negali pagrįstai tikėtis išvengti bet kokios kritikos. Jie turėtų toleruoti ir priimti jų religinių įsitikinimų paneigimą ir net tokių doktrinų sklaidą, kurios priešiškos jų pačių tikėjimui (žr., pavyzdžiui, 1994 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Otto-Preminger-Institut prieš Austriją, § 47). Šiuo požiūriu Teismas nurodė, kad nepaisant to, jog nagrinėjamos reklamos negali būti vertinamos kaip religinių idėjų kritika, panašūs principai taikytini ir šioje byloje.

Teismas taip pat pažymėjo, kad net darant prielaidą (su kuria Teismas nesutiko), jog dauguma Lietuvos gyventojų buvo įžeisti nagrinėjamų reklamų, su pamatinėmis Konvencijos vertybėmis nebūtų suderinama, jei mažumos naudojimasis tam tikromis Konvencijoje įtvirtintomis teisėmis priklausytų nuo to, kiek tam pritaria dauguma. Esant tokiai situacijai mažumos teisės, įskaitant saviraiškos laisvę, būtų vien teorinės, o ne praktiškai įgyvendinamos ir veiksmingos, kaip to reikalauja Konvencija.

Teismas apibendrino, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos institucijos nenustatė tinkamos pusiausvyros tarp, viena vertus, visuomenės moralės bei tikinčiųjų asmenų teisių ir, kita vertus, pareiškėjos saviraiškos laisvės. Teismas, referuodamas į Lietuvos institucijų sprendimų tekstus, pabrėžė jų vykdytą absoliutų tikinčiųjų asmenų jausmų prioretizavimą, tinkamai nevertinant pareiškėjos saviraiškos laisvės turinio.

Teismas priteisė 580 eurų turinės žalos atlyginimą, atitinkantį pareiškėjos sumokėtą baudą už Reklamos įstatymo pažeidimą.

Teisėjas De Gaetano atskirojoje pritariančiojoje nuomonėje, be kita ko, pabrėžė, kad ši byla apskritai net neturėjo būti nagrinėjama VVTAT, nes ginčo reklamoje neįžvelgtina nieko pažeidžiančio visuomenės moralę.

Teismo sprendimas byloje UAB „Sekmadienis“ prieš Lietuvą