• Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad procesas, nustatant vaiko gyvenamąją vietą, buvo neteisingas

    • 2019 m. liepos 23 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas arba EŽTT) paskelbė sprendimą byloje Širvinskas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 21243/17), kuriuo konstatavo, jog nacionaliniai teismai, nustatydami pareiškėjo dukters gyvenamąją vietą, neužtikrino pareiškėjui teisingo proceso ir taip pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnį (teisė į privataus ir šeimos gyvenimą gerbimą).

       

      Šioje byloje pareiškėjas Dalius Širvinskas skundėsi, kad jo teisės pirmiausia buvo pažeistos dėl to, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo - nepilnametės dukters laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo - klausimas buvo išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka jam nepranešus, o sprendimas nustatyti dukters gyvenamąją vietą kartu su jo buvusia žmona buvo priimtas neatsižvelgiant į jo argumentus, kodėl mergaitė turėtų gyventi kartu su juo. Be to, pareiškėjo nuomone, šis procesas buvo pernelyg ilgas, o Lietuvos teismai - palankesni dukters motinai, taip diskriminuodami jį dėl lyties.

       

      Spręsdamas dėl peticijos, kurią Vyriausybė prašė atmesti dėl vidaus teisinių gynybos priemonių nepanaudojimo, Teismas pastebėjo, kad buvo nesvarbu, ar pareiškėjas kreipėsi antstolį ar į teismus dėl vaiko teisių apsaugos tarnybų neveikimo, nes jis skundėsi ne dėl bendravimo tvarkos, civilinis ieškinys dėl pernelyg ilgos proceso trukmės - tai tik kompensacinio pobūdžio priemonė, kuri nebūtų atlyginusi pareiškėjui patirtos žalos, todėl peticiją pripažino priimtina.  

       

      Nagrinėdamas bylas Konvencijos 8 straipsnio požiūriu, Teismas vertina, ar nacionaliniai teismai visapusiškai ištyrė šeimos situaciją ir kitas faktines, emocines, psichologines, materialias ir medicinines aplinkybes bei tinkamai įvertino kiekvieno asmens interesus, nuolat rūpindamiesi, kuris sprendimas vaikui būtų pats geriausias. Be to, vertinant sprendimo priėmimo procesą Konvencijos 8 straipsnio kontekste, itin svarbi proceso trukmė, nes tokiose bylose visuomet kyla pavojus, kad bet koks delsimas gali nulemti sprendimą.

       

      Toliau Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo ir jo dukters P. santykiai yra šeimos gyvenimas Konvencijos 8 straipsnio požiūriu, o teismų sprendimai, kuriais buvo nustatyta P. laikinoji, o vėliau ir nuolatinė gyvenamoji vieta – pareiškėjo teisės į šeimos gyvenimo gerbimą apribojimas. Pagal Teismą, šis apribojimas atitiko nacionalinius įstatymus ir siekė teisėtų tikslų – apsaugoti geriausius pareiškėjo dukters interesus, kaip reikalauja Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis. Spręsdamas, ar jis buvo „būtinas demokratinėje visuomenėje“, EŽTT atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas visų pirma skundėsi dėl teismų sprendimų, kurie nustatė P. laikinąją gyvenamąją vietą su motina. Teismas pastebėjo, kad visi sprendimai buvo priimti tame pačiame procese dėl skyrybų, kurias iniciavo jo buvusi žmona I. 2013 m. gruodžio 30 d. ir užbaigė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, priimdamas nutartį 2016 m. gruodžio 13 d.

       

      Teismas atmetė Vyriausybės argumentus, kad teismo sprendimai, nustatantys vaiko gyvenamąją vietą pagal nacionalinę teisę neturi res judicata galios. Teismas pastebėjo, kad pagal nacionalinių teismų praktiką vaiko gyvenamoji vieta gali būti keičiama tik tada, kai tam yra primygtinis poreikis ir aiškūs bei pakankami pagrindai. Pavyzdžiui, kai buvo nustatyta, kad „esamos gyvenimo sąlygos tapo nesaugios ir nebeatitinka vaiko normalios ir sveikos raidos poreikių“. Todėl atsižvelgdamas į sunkumus, siekiant pakeisti vaiko gyvenamąją vietą, kai ji teismo sprendimu jau buvo nustatyta, EŽTT nusprendė, kad res judicata galios nebuvimas nesumažino svarbos to, kas pareiškėjui šiame procese buvo aktualu.  

       

      Tai konstatavęs Teismas vertino, ar kiekviena proceso stadija atskirai užtikrino pareiškėjo teises. Teismas atkreipė dėmesį, kad tiek proceso dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu, tiek nustatant dukters nuolatinę gyvenamąją vietą su motina pareiškėjas teikė įvairius argumentus, kodėl P. turėtų gyventi su juo (stiprus dukters ir jo bei jo tėvų ryšys, prisirišimas prie jo tėvų namų, geros buitinės sąlygos jo namuose, palankus jo darbo grafikas). Tačiau teismai, nustatydami laikinąją P. gyvenamąją vietą, nenagrinėjo šių argumentų esmės, teigdami, kad P. ryšys su tėvais ir gyvenimo sąlygos bus vertinamos vėliau. Vis dėlto bylos stadijoje, kai buvo sprendžiama dėl dukters nuolatinės gyvenamosios vietos, nacionaliniai teismai pabrėžė, kad abu tėvai galėjo užtikrinti tinkamas sąlygas ir kad nebuvo priežasties keisti P. laikinąją gyvenamąją vietą. EŽTT pabrėžė, kad taip nė vienas teismas tinkamai neįvertino pareiškėjo argumentų ir nepaaiškino, kodėl I. butą, kuriame mergaitė gyveno vos kelis mėnesius, reikėjo nustatyti P. gyvenamąja vieta. Be to, EŽTT pabrėžė, kad nacionaliniai teismai, nors Civilinio proceso kodeksas ir leidžia jiems rinkti įrodymus savo iniciatyva šeimos bylose, nesiaiškino aplinkybių, kodėl 2013 m. lapkričio 9 d. I. išsikraustė kartu su P. ir ar buvo susitarimas tarp tėvų, kad P. su jais gyvens pakaitomis. Be to, Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad nors Civilinis proceso kodeksas numato, kad sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti priimamai rašytine tvarka, jis taip pat nustato, kad sprendimai šeimos bylose negali būti priimami šalims nedalyvaujant, o pareiškėjas savo skunde prašė apylinkės teismo taikyti būtent šią nuostatą. EŽTT užsiminė, kad ne jam spręsti su kuriuo tėvu vaikas turėtų gyventi laikinai, kol vyksta skyrybų procesas, tačiau atkreipė dėmesį, kad sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriais buvo nustatyta laikinoji P. gyvenamoji vieta su motina, padėjo stiprinti P. prisirišimą prie motinos gyvenamosios vietos ir padidino tikimybę,  kad būtent ši gyvenamoji vieta ir taps nuolatine, siekiant užtikrinti stabilų vaiko gyvenimą. Todėl Teismas nusprendė, kad sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo priimti, nesuteikiant pareiškėjui tinkamos procesinės apsaugos. Šiuo tikslu Teismas priminė, kad tokio pobūdžio bylose Konvencijos 8 straipsnis reikalauja, kad nacionaliniai teismai nuodugniai įvertintų visą šeimos situaciją, o pareiškėjo atveju, anot Teismo, sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo priimti nenagrinėjant jo argumentų esmės. Be to, tie sprendimai po kiek laiko nulėmė galutinį bylos rezultatą, kai pareiškėjo argumentai jau buvo nebesvarbūs. Vertindamas nacionalinių teismų sprendimus dėl P. nuolatinės gyvenamosios vietos, Teismas nusprendė, kad jie nebuvo savavališki ar akivaizdžiai nepagrįsti vien dėl to, kad rėmėsi naujesne pareiškėjo prašymu teismo paskirto psichologo, kurio patikimumo ar šališkumo pareiškėjas neginčijo, išvada. Tačiau EŽTT pastebėjo, kad procesas šiuo požiūriu nebuvo pakankamai greitas ir užtruko dvejus metus, per kuriuos pareiškėjo dukra pagal teismų sprendimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gyveno su motina. Todėl šis laikotarpis buvo labai svarbus ir nulėmė teismų sprendimą nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą su motina. Atsižvelgęs į savo išvadas, priimtas, vertinant atskiras proceso stadijas – kai buvo nustatyta laikinoji P. gyvenamoji vieta ir vėliau nuolatinė, Teismas nusprendė, kad pareiškėjo ir I. skyrybų bylos procesas, kaip visuma, nebuvo suderinamas su jo teise į šeimos gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį, todėl nustatė šios nuostatos pažeidimą.

       

      Vertindamas pareiškėjo skundą pagal Konvencijos 14 straipsnį (diskriminacijos uždraudimas) Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos nacionalinė teisė, nustatydama tėvų teises ir pareigas, neskirsto tėvų pagal lytį, o nacionaliniai teismai, nagrinėdami skyrybų bylas, turi pareigą įvertinti visas svarbias aplinkybes, įskaitant ir vaiko ryšį su kiekvienu tėvu, tėvų charakteristikas, požiūrį į vaiko auginimą ir ugdymą bei galimybes užtikrinti tinkamas sąlygas ir, spręsdami dėl vaiko gyvenamosios vietos, turi paisyti geriausių vaiko interesų. Be to, Teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kur aiškiai pasakyta, kad sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos negali būti priimtas atsižvelgiant į tėvo lytį. Šioje byloje Teismas pastebėjo, kad teismai pripažino,  jog tiek pareiškėjas, tiek jo buvusi žmona vienodai pasirūpinti savo dukters globa ir užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas, o sprendimą nustatyti nuolatinę gyvenamąją vietą priėmė, atsižvelgdami į tuo metu buvusią P. gyvenamąją vietą. EŽTT atkreipė dėmesį, kad nė vienas teismas nepabrėžė, jog motina buvo svarbiau už tėvą. Todėl, nors ir sukritikavęs procesą, kurio metu buvo priimti sprendimai, Teismas nacionalinių valdžios institucijų sprendimuose neįžvelgė diskriminacijos lyties pagrindu ir atmetė pareiškėjo skundą pagal Konvencijos 14 straipsnį kartu su 8 straipsniu kaip aiškiai nepagrįstą pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 (a) ir 4 dalis.          

      Spręsdamas dėl žalos atlyginimo pareiškėjui pagal Konvencijos 41 straipsnį, Teismas priteisė 5 000 eurų sumą neturtinei žalai atlyginti, kurią jis patyrė dėl išgyvento sielvarto nacionalinėms valdžios institucijoms pažeidus Konvencijos 8 straipsniu saugomas jo teises, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą priteisti dar ir 10 000 eurų sumą dukters patirtai neturtinei žalai atlyginti.

       

      Teismo sprendimas byloje Širvinskas prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal