Lietuvos Respublikos Vyriausybei perduota peticija Orlen Lietuva Ltd. prieš Lietuvą (Nr. 45849/13). Šioje byloje Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) spręs, ar byloje dėl pareiškėjos (tuo metu – AB „Mažeikių nafta“) tariamai vykdyto konkurencijos teisės pažeidimo pagrįstai netaikytas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme įtvirtintas trejų metų senaties terminas patraukti ūkio subjektą atsakomybėn.

Šioje byloje pareiškėja, remdamasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalimi (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą), nurodo, kad nacionaliniai administraciniai teismai nepagrįstai atsisakė taikyti iki 2011 m. gegužės 3 d. galiojusį Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje numatytą 3 metų senaties terminą patraukti ūkio subjektą atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus. Galutine Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-801/2013 iš dalies palikta 2010 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 2S-31 pareiškėjai skirta bauda už Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 102 straipsnio pažeidimą. Pareiškėja pažymi, kad iki 2011 m. gegužės 3 d. galiojusi Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata nesuteikė galimybių Konkurencijos tarybai pratęsti senaties termino, kuris, tirto konkurencijos teisės pažeidimo pabaigą laikant 2004 m. gruodžio 31 d., buvo pasibaigęs Konkurencijos tarybai atliekant papildomą tyrimą po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įpareigojimo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A²⁴⁸-715/2008. Be to, kitoje panašioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A⁵²⁰-2136/2012 teismas 2012 m. birželio 21 d. nutartimi tą pačią Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies nuostatą dėl senaties termino taikymo išaiškino kaip neleidžiančią pratęsti įstatyme numatyto 3 metų senaties termino patraukti ūkio subjektą atsakomybėn. Pareiškėja peticijoje taip pat teigia, kad jai paskyrus galutinę 7 819 450 litų (apytiksliai 2 264 669 eurų) baudą, nepaisant senaties termino, buvo pažeistas ir Konvencijos 7 straipsnis (nėra bausmės be įstatymo).

Šioje byloje Teismas spręs, ar pareiškėjos bylos nenutraukimas dėl Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje numatyto senaties termino pabaigos ir tai, jog pareiškėja turėjo sumokėti baudą už konkurencijos teisės pažeidimą atitiko Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Be to, Teismas sieks įvertinti, ar Lietuvos administraciniai teismai užtikrino iš Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies kylančio teisinio tikrumo principo laikymąsi, pareiškėjos administracinėje byloje aiškindami nacionalinę teisę kitaip nei kitoje panašioje byloje. Taip pat Teismas sieks nustatyti, ar pareiškėjai skirta bauda gali būti laikoma „bausme“ Konvencijos 7 straipsnio prasme, vertinant bylai aktualiu metu galiojusio trejų metų senaties termino patraukti ūkio subjektą atsakomybėn už konkurencijos teisės pažeidimus netaikymą.