• EŽTT konstatavo, kad Lietuva nepažeidė pareiškėjo teisės į nekaltumo prezumpciją

    • 2017 m. spalio 31 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir Teismas) paskelbė sprendimą byloje Bauras prieš Lietuvą (peticijos Nr. 56795/13), kuriuo nustatė, kad nebuvo pažeista nekaltumo prezumpciją garantuojanti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) 2 dalis.

       

      Pareiškėjas V. Bauras kreipėsi į Teismą, skųsdamasis, kad baudžiamojoje byloje, kurioje buvo teisiamas kitas asmuo (D. A.), pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje pasisakė dėl pareiškėjo kaltumo organizavus dviejų asmenų nužudymą. Jis teigia, kad tokia teismų išvada iš anksto nulėmė pareiškėjo atžvilgiu nagrinėtos baudžiamosios bylos baigtį nepaisant to, kad teisminiame procese dėl kito asmens V. Bauras turėjo liudytojo statusą ir todėl neturėjo galimybės gintis.

       

      Pirmiausia, Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ir kitas asmuo - D. A. buvo apkaltinti tos pačios nusikalstamos veikos padarymu - buvo įtarta, kad pareiškėjo nurodymu D. A. nužudė du asmenis. Todėl Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad D. A. baudžiamojoje byloje nustatyti faktai ir joje išdėstytos teisinės išvados buvo tiesiogiai susijusios su pareiškėjo baudžiamąja byla, kuri tuo metu buvo nagrinėjama. Teismas atkreipė dėmesį, kad vienas iš pagrindinių D. A. kaltę patvirtinančių įrodymų buvo jo laiškas, kuriame jis prisipažino dėl nužudymo ir apkaltino pareiškėją, kad jis jam davė nurodymą nužudyti. Atsižvelgiant į tai, Teismo nuomone, nacionaliniai teismai, nagrinėjantys D. A. bylą vargu ar galėjo neužsiminti apie tai, kad pareiškėjas buvo tariamai susijęs su nužudymu. Todėl Teismas turėjo įvertinti, ar buvo imtasi priemonių, siekiant užtikrinti, kad D. A. baudžiamojoje byloje priimti sprendimai nesutrukdytų teisingai išnagrinėti pareiškėjo baudžiamąją bylą.

       

      Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad D. A. baudžiamojoje byloje Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 20 d. priimtame nuosprendyje išsakyti kai kurie teiginiai buvo suformuluoti taip, kad galėjo būti suprasti kaip išankstinis pareiškėjo kaltės pripažinimas. Konkrečiai šiame nuosprendyje teismas nurodė, kad „[D. A.] laiške nurodytas teiginys, jog jis [D. A.] pagal asmens, kurio atžvilgiu tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą, nurodymus nužudė [R. Ž.], kad visas pelnas eitų vienam minėtam asmeniui <...> vertintinas kaip atitinkantis tikrovę“. Teismas priminė savo praktiką, kurioje nurodyta, kad, tai, ar teiginys pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą, turi būti nustatyta atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, kuriomis šis teiginys buvo pateiktas (žr. Paulikas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 57435/09, § 55, 2017 m. sausio 24 d.). Įvertinęs kontekstą, kuriame ginčijami teismų teiginiai buvo išsakyti, Teismas padarė išvadą, kad D. A. byloje teismai aiškiai nurodė, kad jie nesprendė pareiškėjo kaltės. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje paminėjo pareiškėją kaip „asmenį, dėl kurio buvo pradėtas atskiras ikiteisminis tyrimas“, o Lietuvos apeliacinis teismas aiškiai nurodė, kad tik pareiškėjo atžvilgiu pradėtame ikiteisminiame tyrime gali būti nustatinėjama jo kaltė. Todėl Teismas buvo įtikintas, kad nacionaliniai teismai kiek įmanoma vengė sudaryti įspūdį, kad jie turi išankstinį nusistatymą dėl pareiškėjo kaltės.

       

      Teismas pažymėjo, kad pagal nacionalinę teisę teismai byloje, kurioje nusikaltimo padarymu buvo kaltinamas D. A., sprendė tik dėl jo kaltės ir jokio kito teisinio poveikio už šios bylos ribų neturėjo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teismai, nagrinėję pareiškėjo baudžiamąją bylą, atliko naują visų įrodymų, įskaitant D. A. laiško, vertinimą, o pareiškėjas turėjo galimybę ginčyti jo turinio teisingumą. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas atmetė kaip nepagrįstus prokuroro argumentus, kad teismų D. A. atžvilgiu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje padarytomis išvadomis turėjo būti remiamasi ir pareiškėjo byloje. Todėl Teismas neturėjo pagrindo abejoti tuo, kad faktai, pripažinti įrodymais D. A. byloje pareiškėjo baudžiamajame procese buvo nereikšmingi, ką patvirtino vėlesnis pareiškėjo išteisinimas. Įvertinęs bylos aplinkybes, Teismas padarė išvadą, kad D. A. baudžiamojoje byloje priimti sprendimai nekaltumo prezumpcijos principo nepažeidė ir neužkirto kelio teisingam baudžiamosios bylos, kurioje nusikaltimo padarymu buvo kaltinamas pareiškėjas, nagrinėjimui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Teismas padarė išvadą, kad Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis pažeista nebuvo.

       

      Teismo sprendimas byloje Bauras prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal