• EŽTT konstatavo, kad Lietuva nepažeidė pareiškėjų teisės netrukdomai naudotis nuosavybe

    • 2018 m. sausio 9 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir Teismas) paskelbė sprendimą byloje Bartkus ir Kulikauskas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 80208/13), kuriuo nustatė, kad nebuvo pažeistas teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe garantuojantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) pirmojo protokolo 1 straipsnis (nuosavybės apsauga).

       

      Pareiškėjai V. Bartkus (pirmasis pareiškėjas) ir S. Kulikauskas (antrasis pareiškėjas) kreipėsi į Teismą, skųsdamiesi, kad pirmajam pareiškėjui įsigijus namą iš varžytinių ir jį pardavus antrajam pareiškėjui teisminio proceso dėl skolininkų iškeldinimo iš ginčo namo metu negalėjo naudotis savo namu, o antrasis pareiškėjas teigia, kad negalėjo naudotis namu net ir po skolininkų iškeldinimo.

       

      Pirmiausia, Teismas atkreipė dėmesį, kad nacionaliniai teismai pripažino pareiškėjų teisę į namą ir priėmė nutartį dėl skolininkų Z. B. ir G. B. iškeldinimo iš patalpų. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Z. B. ir G. B. valdžios institucijoms pateikė daugybę skundų, institucijos privalėjo juos išnagrinėti. To pasėkoje, Z. B. ir G. B. liko gyventi pareiškėjams priklausančiame name, iš esmės užkirsdami kelią pareiškėjams juo naudotis ilgiau nei dvejus metus. Atsižvelgiant į tai, Teismas pripažino, kad valdžios institucijos galėjo susidurti su sunkumais vykdant teismo sprendimą pareiškėjų naudai. Teismas sutiko su Vyriausybės argumentais, kad susidariusi padėtis reikalavo rasti tinkamą pusiausvyrą tarp pareiškėjų teisės netrukdomai naudotis savo nuosavybe, kurią garantuoja Pirmojo protokolo 1 straipsnis bei Z. B. ir G. B. teisės, kad jų skundus tinkamai išnagrinėtų nacionaliniai teismai.

       

      Teismas pastebėjo, kad maždaug dvejus metus ir vienuolika mėnesių pareiškėjai buvo neapibrėžtoje situacijoje dėl to, kada jie galės netrukdomai naudotis savo nuosavybe, nes antstolio bandymai atgauti nuosavybę buvo nesėkmingi. Teismas atkreipė dėmesį, kad antrasis pareiškėjas taip pat negalėjo netrukdomai naudotis savo turtu ir po priverstinio iškeldinimo, įvykusio 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. kovo 26 d. priimto sprendimo realizuoti name likusius Z. B. ir G. B. daiktus. Atsižvelgiant į tai, Teismas negalėjo nepaisyti to, kad atsakomybė už susiklosčiusią situaciją didžiąją dalimi teko Z. B. ir G. B., dėl kurių daugybės, kartais ir klaidingų, skundų valdžios institucijoms, žymiai ilgiau užsitęsė vykdymo procesas. Teismas šiuo klausimu pabrėžė, kad pareiškėjai galėjo ginčyti antstolio veiksmus, ką jie sėkmingai ir darė. Teismas pažymėjo, kad kai tik įsiteisėjo 2013 m. rugpjūčio 16 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimas, buvo įvykdytas priverstinis iškeldinimas, o antrasis pareiškėjas, kuris tuo metu buvo namo savininkas, galėjo perimti savo turtą. Be to, Teismas atsižvelgė į tai, kad nacionalinio teismo sprendimu iš skolininkų Z. B. ir G. B. priteisus nuostolius kaip nepagrįstai gaunamą praturtėjimą, pareiškėjai kas mėnesį nuo 2010 m. gruodžio 28 d. iki Z. B. ir G. B. iškeldinimo 2013 m. lapkričio 18 d. gavo ir vis dar gauna po 289 eurų sumą, kuri, kaip atrodo, teismuose nebuvo užginčyta. Galiausiai antrasis pareiškėjas buvo paskirtas namuose esančio turto saugotoju, o skolininkams Z. B. ir G. B. buvo suteikti trys mėnesiai pasiimti savo daiktus, kurie nebuvo areštuoti. Kadangi skolininkai to nepadarė, turtas buvo realizuotas teisės aktuose nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Teismas konstatavo, kad Lietuvos valdžios institucijos įvykdė savo pozityviąją pareigą, kaip ji apibrėžta Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnyje, t. y., įvykdė teismo sprendimą dėl Z. B. ir G. B. iškeldinimo iš namo ir užtikrino, kad antrasis pareiškėjas galėtų perimti savo turtą po įvykusio iškeldinimo. Todėl Teismas padarė išvadą, kad Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis pažeistas nebuvo.

       

      Teismo sprendimas byloje Bartkus ir Kulikauskas prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal