• EŽTT konstatavo Konvencijos 3 ir 13 straipsnių pažeidimus dėl trūkumų pateikiant prieglobsčio prašymą ir dėl automatinį stabdomąjį poveikį turinčios teisinės gynybos priemonės nebuvimo

    • 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas arba EŽTT) paskelbė sprendimą byloje M.A. ir kiti prieš Lietuvą (peticijos Nr. 59793/17), kuriuo konstatavo, kad nacionalinių institucijų – pasienio pareigūnų – veiksmai neleidžiant pareiškėjams pateikti prieglobsčio prašymo ir išsiunčiant juos į Baltarusiją pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį (kankinimų draudimas), o efektyvios teisinės gynybos priemonės, kuri turėtų automatinį stabdomąjį poveikį, nebuvimas pažeidė Konvencijos 13 straipsnį (teisė į efektyvią teisinės gynybos priemonę). EŽTT sprendimas šioje byloje įsigaliojo 2019 m. kovo 11 d.

       

       

      Pareiškėjai skundėsi, kad jie tris kartus atvyko prie skirtingų pasienio kontrolės punktų su Lietuva ir kad pranešė punkto darbuotojams, kad norėtų gauti prieglobstį, bet prieglobsčio procedūra nebuvo pradėta. Sprendimai neleisti atvykti į Lietuvą buvo surašyti tik lietuvių arba lietuvių ir anglų kalbomis.

       

       

      Teismas atmetė Vyriausybės argumentus dėl peticijos nepriimtinumo ratione personae. Teismas nurodė, kad būtent Lietuvos pasienio pareigūnai priėmė sprendimus neįleisti pareiškėjų į Lietuvą, taip pat kad tuo metu, kai sprendimai buvo priimti, pareiškėjų prieglobsčio prašymai nebuvo svarstomi Lenkijoje – tai buvo pradėta daryti tik 2018 m. pradžioje. Taip pat Teismas nurodė, kad pažeidimo pareiškėjų atžvilgiu Lietuvos institucijos nepripažino, todėl jie išlaikė savo kaip „aukų“ statusą.

      Teismas taip pat atmetė Vyriausybės argumentus dėl peticijos nepriimtinumo pareiškėjams nepanaudojus visų vidaus teisinės gynybos priemonių skundo dėl jų neįleidimo į Lietuvą atžvilgiu. Teismas nurodė, kad, kai pareiškėjai bandė patekti į Lietuvą 2017 m. balandžio 16 d. ir gegužės 22 d., sprendimai atsisakyti juos įleisti buvo surašyti lietuvių ir anglų kalbomis, nebuvo nurodyta, kad šie sprendimai buvo išversti į rusų kalbą. Taigi šiais dviem atvejais pareiškėjai nebuvo informuoti apie galimybę skųsti sprendimus ir iš jų negalėjo būti tikimasi, kad jie tai padarys. Teismas priminė, kad jau anksčiau yra nurodęs, kad, kai asmuo siekia išvengti jo ar jos išsiuntimo iš šalies teritorijos, teisinės gynybos priemonė bus efektyvi tik tuo atveju, jeigu ji turės automatinį stabdomąjį poveikį (žr. M.S.S. prieš Belgiją ir Graikiją [DK], Nr. 30696/09, § 293, ECHR 2011; L.M. ir kiti prieš Rusiją, Nr. 40081/14 ir 2 kiti, § 100, 2015 m. spalio 15 d.; Kebe ir kiti prieš Ukrainą, Nr. 12552/12, § 101, 2017 m. sausio 12 d.). Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos teisę skundas administraciniam teismui dėl neįleidimo į šalį neturi automatinio stabdomojo poveikio. Todėl, net jei pareiškėjai tokį skundą būtų pateikę, pagal Lietuvos teisę jie vis tiek nedelsiant būtų buvę grąžinti į Baltarusiją ir jiems nebūtų buvę leista palaukti pasienyje arba užsieniečių priėmimo centre kol skundas bus išnagrinėtas. Taigi Teismas nusprendė, kad skundas administraciniam teismui nebuvo efektyvi vidaus teisinės gynybos priemonė, kurią pareiškėjai privalėjo panaudoti Konvencijos 35 straipsnio 1 dalies požiūriu.   

       

       

      Remdamasis savo praktikoje išvystytais principais, Teismas priminė, kad Susitariančios Šalys turi teisę kontroliuoti užsieniečių įvažiavimą į šalį, buvimą joje ir jų išsiuntimą. Vis dėlto užsieniečio išsiuntimas iš šalies gali pažeisti Konvencijos 3 straipsnį, kai yra pakankamai pagrindų tikėti, kad asmeniui gresia kankinimas, su juo gali būti nežmoniškai elgiamasi, arba jis gali būti taip baudžiamas priimančiojoje valstybėje. Tokiu atveju Konvencijos 3 straipsnis įpareigoja valstybes neišsiųsti asmens (žr. Paposhvili prieš Belgiją [DK], Nr. 41738/10, §§ 172-73, 2016 m. gruodžio 13 d.). Šioje byloje Teismas rėmėsi viešai prieinama informacija apie žmogaus teisių situaciją Čečėnijos Respublikoje ir prieglobsčio sistemos trūkumus Baltarusijoje. Teismas nurodė, kad pagrindinis klausimas, į kurį turėjo būti atsakyta šioje byloje, buvo, ar Lietuvos institucijos atliko tinkamą pareiškėjų argumento, kad jie bus kankinami, vertinimą prieš gražindamos juos į Baltarusiją 2017 m. balandžio 16 d., gegužės 11 d. ir gegužės 22 d. (žr. Babajanov prieš Turkiją, Nr. 49867/08, § 43, 2016 m. gegužės 10 d.; Amerkhanov prieš Turkiją, Nr. 16026/12, § 52, 2018 m. birželio 5 d.; Batyrkhairov prieš Turkiją, Nr. 69929/12, § 46, 2018 m. birželio 5 d.). Teismas pabrėžė, kad pagrindinis nesutarimas tarp bylos šalių buvo tai, ar pareiškėjai iš tiesų pateikė prieglobsčio prašymus pasienyje. Teismas taip pat nurodė, kad kiekvienu iš trijų atvejų pareiškėjai prisistatė pasienio pareigūnams, pateikė savo tapatybės dokumentus ir nebandė slėpti fakto, kad jie neturėjo vizų ar kitų dokumentų, leidžiančių jiems patekti į Lietuvos teritoriją. Todėl Teismas manė, kad pareiškėjų elgesys buvo suderinamas su jų teiginiu, kad jų atvykimo į Lietuvos pasienį tikslas buvo prieglobsčio prašymas. Dėl 2017 m. balandžio 16 d. pareiškėjai nurodė, kad jie pirmiausiai išreiškė prieglobsčio prašymą žodžiu, šis faktas buvo ginčijamas Vyriausybės. Tačiau Teismas nurodė, kad nebuvo ginčo dėl to, kad pareiškėjai taip pat ant visų septynių sprendimų neleidžiančių jiems patekti į Lietuvos teritoriją, kirilica parašė „azul“ – žodį, naudojamą Čečėnijos prieglobsčio prašytojų ir reiškiantį „prieglobstį“. Teismas nurodė, kad Vyriausybė nepateikė jokios informacijos, ar pasienio pareigūnai, tą dieną dirbę Medininkų pasienio kontrolės punkte, galėjo kalbėti rusų kalba ar skaityti kirilica parašytus rašmenis. Toliau Teismas vertino įvykius 2017 m. gegužės 22 d. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai jam pateikė rašytinio prieglobsčio prašymo kopiją ir to prašymo nuotrauką šalia traukinio bilietų iš Minsko į Vilnių, jie teigė, kad nuotrauka buvo daryta pasienio punkte ir kad jie prieglobsčio prašymą pateikė pasienio pareigūnams. Teismas manė, kad, nesant Vyriausybės argumentuotų prieštaravimų dėl nuotraukos autentiškumo ar dėl to, kad nuotrauka buvo daryta pasienio punkte, nebuvo pagrindo abejoti tuo, kad pareiškėjai 2017 m. gegužės 22 d. pateikė rašytinį prieglobsčio prašymą Vilniaus geležinkelio stoties pasienio kontrolės punkte. Dėl 2017 m. gegužės 11 d. įvykių Teismas manė, kad pareiškėjų nebuvo galima kaltinti dėl to, kad jie neužrašė, kad prašo prieglobsčio, ant sprendimų, draudžiančių jiems atvykti į Lietuvą, kadangi jie jau buvo tai padarę Medininkų pasienio kontrolės punkte be jokio teigiamo rezultato. Taigi Teismas nusprendė, kad pareiškėjai pateikė prieglobsčio prašymus 2017 m. balandžio 16 d., gegužės 11 d. ir gegužės 22 d., bet pasienio pareigūnai jų nepriėmė ir neperdavė kompetentingai institucijai vertinimui. Taip pat savo tarnybiniuose pranešimuose pasienio pareigūnai nenurodė, kad pareiškėjai prašė prieglobsčio. Teismas taip pat nusprendė, kad nebuvo jokio vertinimo, ar buvo saugu grąžinti pareiškėjus, iš kurių penki asmenys buvo vaikai, į Baltarusiją, kuri nėra Konvencijos dalyvė ir kuri, vadovaujantis viešai prieinama informacija, negali būti laikoma saugia trečiąja šalimi čečėnų prieglobsčio prašytojų atžvilgiu. Galiausiai Teismas nurodė, kad priemonės, kurias Vyriausybė nurodė kaip užtikrinančias apsaugą nuo savavališko prieglobsčio prašytojų išsiuntimo, tokios kaip pasienio pareigūnų kontrolė vykdoma aukštesnių pareigūnų ar nevyriausybinių organizacijų vykdoma sienų stebėsena, nebuvo efektyvios. Teismas taip pat padarė išvadą, kad neleidimas pareiškėjams pateikti prieglobsčio prašymus ir jų išsiuntimas į Baltarusiją net nevertinant, ar jiems kiltų grėsmė iš ten būti išsiųstiems į Čečėnijos Respubliką ir patirti ten nežmonišką elgesį, prilygo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui.

       

       

      Dėl Konvencijos 13 straipsnio Teismas nusprendė, kad skundo pateikimas administraciniam teismui dėl atsisakymo įleisti į šalį užsienietį nebuvo efektyvi teisinės gynybos priemonė Konvencijos požiūriu, nes tokia priemonė neturėjo automatinio stabdomojo poveikio. Taigi Teismas pripažino ir Konvencijos 13 straipsnio pažeidimą.

       

       

      Teismas priteisė pareiškėjams bendrai 22 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

       

       

      Teismo sprendimas byloje M.A. ir kiti prieš Lietuvą (anglų kalba).

    Atgal