• EŽTT nenustatė Konvencijos pažeidimo dėl jaunai šeimai taikytos amžiaus ribos suteikiant valstybės subsidiją būstui įsigyti

    • 2021 m. spalio 26 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT arba Teismas) paskelbė sprendimą byloje Šaltinytė prieš Lietuvą (Nr. 32934/19), kurioje pareiškėja skundėsi, kad jai diskriminaciniais pagrindais nebuvo suteikta parama būstui įsigyti. Pareiškėja taip pat skundėsi, kad administraciniai teismai, tinkamai neišnagrinėję jos argumentų, nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą.

       

      2016 m. pareiškėja Loreta Šaltinytė kreipėsi į savivaldybės įmonę „Vilniaus miesto būstas“ su prašymu pripažinti jos šeimos (pareiškėjos ir jos mažametės dukters) teisę į subsidiją valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti jaunai šeimai pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (toliau – Įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Savivaldybės įmonė atsisakė patenkinti pareiškėjos prašymą, nes pareiškėjos šeima nepateko į Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos jaunos šeimos sąvoką, nes pareiškėja buvo vyresnė kaip 35 metų (pareiškėjai paraiškos teikimo metu buvo 37 metai), todėl pagal minėtą Įstatymą teisės į valstybės subsidiją būstui įsigyti jos šeima neturėjo. Pareiškėja apskundė savivaldybės įmonės sprendimą Lietuvos administraciniams teismams, nes, jos manymu, buvo diskriminuojama dėl amžiaus. Pareiškėja taip pat prašė administracinių teismų kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar skirtingas elgesys asmenų amžiaus pagrindu neprieštarauja Konstitucijai. Administraciniai teismai atmetė pareiškėjos skundą, nes valstybė turi diskreciją pasirinkti, kurios asmenų grupės turi teisę į subsidiją ir pareiškėja nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų šiuo požiūriu. Teismai taip pat netenkino pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

       

      Pirma, EŽTT vertino, ar sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta patenkinti pareiškėjos paraišką dėl paramos būstui pareiškėjos amžiaus pagrindu, neprieštarauja Konvencijos 14 straipsniui (diskriminacijos uždraudimas), taikomam kartu su Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsniu (nuosavybes apsauga). EŽTT nustatė, kad pareiškėja buvo panašioje situacijoje palyginti su jaunesne motina, viena auginančia vieną ar daugiau vaikų, kuriai tokiomis pačiomis aplinkybėmis greičiausiai būtų suteikta aptariama valstybės subsidija būstui įsigyti. EŽTT toliau nagrinėjo, ar toks skirtingas elgesys buvo pateisinamas. Teismas pakartojo, kad Konvencijos 14 straipsnio požiūriu skirtingas elgesys yra diskriminacinis, jei juo nesiekiama „teisėto tikslo“ ir jei nėra proporcingumo tarp naudojamų priemonių ir siekiamo tikslo. Teismas pritarė Vyriausybei, kad ginčo subsidija siekė teisėto tikslo, konkrečiai, subsidija skatina teigiamus demografinius pokyčius Lietuvoje, kurioje nustatytas spartus demografinis senėjimas, keliantis įvairių ekonominių ir socialinių problemų. Siekiant atsverti emigracijos (ypač jaunų žmonių) sukeltą gyventojų skaičiaus mažėjimą ir mažą gimstamumą, pastebėtą nuo 1990 m, subsidija skatina jaunus žmones turėti daugiau vaikų. Teismas pripažino pagrįstu pareiškėjos argumentą, kad visi tėvai, auginantys mažus vaikus, gali turėti panašius socialinės paramos poreikius, nepaisant jų amžiaus, tačiau Teismas atkreipė dėmesį į sudėtingą užduotį, su kuria susiduria nacionalinės valdžios institucijos skirdamos ribotus finansinius išteklius, ir būtinybę nustatyti tam tikras teisės gauti konkrečias socialines išmokas priimtinumo ribas. Pasak EŽTT, nacionalinės valdžios institucijos turi geresnę padėtį nei tarptautinis teismas, kad galėtų įvertinti prioritetus skirstant ribotus valstybės išteklius. EŽTT atsižvelgė į Vyriausybės pateiktą informaciją apie įvairių Susitariančiųjų Valstybių sutarimo nebuvimą sprendžiant, ar apskritai skirti paramą būstui įsigyti ir, jeigu taip, kokiomis sąlygomis. EŽTT sutiko, kad ginčijama amžiaus riba buvo pagrįsta objektyviais duomenimis. Konkrečiai, Vyriausybė pateikė statistiką rodančią, kad Lietuvos gyventojai vidutiniškai tuokiasi, susilaukia pirmagimio ir gauna būsto paskolą nuo 28 iki 35 metų. EŽTT, be kita ko, paminėjo, kad svarbu užtikrinti, jog teisinis reguliavimas, net jei juo siekiama skatinti jaunesnio amžiaus žmones susilaukti vaikų, vis dėlto tinkamai atspindėtų realią šalies demografinę situaciją. EŽTT pažymėjo, kad pareiškėja turėjo galimybę gauti socialinę paramą per įvairias kitas socialines programas, prieinamas tėvams ir šeimoms Lietuvoje, pavyzdžiui, dėl mažų pajamų. EŽTT padarė išvadą, kad valstybė, nustatydama amžiaus ribas konkrečioms išmokoms, turi plačią vertinimo laisvę ir, atsižvelgiant į pareiškėjos bylos aplinkybes, Lietuva neperžengė vertinimo laisvės ribų. Todėl skirtingas elgesys buvo pateisinamas ir Teismas nenustatė Konvencijos 14 straipsnio, taikomo kartu su Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsniu, pažeidimo.

       

      Antra, Teismas vertino pagal Konvencijos 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) 1 dalį, ar nacionalinių teismų sprendimas atsisakyti kreiptis į Konstitucinį Teismą buvo tinkamai pagrįstas. EŽTT nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė daug nuorodų į atitinkamą Konstitucinio Teismo praktiką, išnagrinėjo pareiškėjos skundą, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo doktrinoje suformuluotus principus ir pateikė išsamius argumentus dėl pareiškėjos prašymo atmetimo. Todėl pareiškėjai buvo suteikta galimybė suprasti, kodėl jos prašymas perduoti jos bylą nagrinėti Konstituciniam Teismui buvo atmestas. EŽTT Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo nenustatė.

       

      EŽTT sprendimas byloje Šaltinytė prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal