2018 m. liepos 10 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas arba EŽTT)  paskelbė sprendimą byloje Ščensnovičius prieš Lietuvą (peticijos Nr. 62663/13), kuriuo konstatavo, jog pareiškėjas nebegali būti laikomas „auka“ dėl tariamo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio (teisė į laisvę ir saugumą) 3 dalies pažeidimo, todėl atmetė jo skundą dėl pernelyg ilgos suėmimo trukmės. EŽTT pripažino, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2013 m. gegužės 13 d. Lietuva neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų, todėl pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio (kankinimo uždraudimas), o dėl kalinimo laikotarpio nuo 2013 m. gegužės 14 d. iki 2014 m. vasario 17 d. nusprendė, kad minėta Konvencijos nuostata pažeista nebuvo, o pareiškėjas nebegali būti laikomas „auka“.

Pareiškėjas kreipėsi į Teismą, skųsdamasis, kad jo suėmimas, trukęs beveik 4 metus, buvo pernelyg ilgas ir neteisėtas. Be to, pareiškėjas teigė, kad kameros, kuriose jis buvo laikomas, buvo perpildytos, o kalinimo sąlygos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime neatitiko Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų.

Vertindamas pareiškėjo skundo dėl Konvencijos 3 straipsnio priimtinumą, Teismas atkreipė dėmesį, kad nacionaliniai teismai pripažino, kad pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant vidaus teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjui priteista kompensacija už kalinimo laikotarpį nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2013 m. gegužės 13 d. buvo suderinama su nacionalinių teismų praktika. Vis dėlto Teismas pabrėžė, kad pareiškėjui priteistos žalos atlyginimo dydis (t. y. 3 389 eurai) neatitiko Teismo priteisiamų sumų panašiose bylose. Kadangi pareiškėjui nacionaliniai teismai tinkamai nekompensavo Konvencijos pažeidimo, Teismas nusprendė, kad Konvencijos 34 straipsnio požiūriu pareiškėjas vis dar galėjo būti laikomas Konvencijos pažeidimo „auka“.

Dėl pareiškėjo skundo dėl kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 14 d. iki 2014 m. vasario 17 d. Teismas atkreipė dėmesį, kad nacionaliniai teismai pripažino, kad pareiškėjas 248 dienas buvo kalinamas perpildytose kamerose, pažeidžiant vidaus teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, kad 2014 m. vasario 17 d. pareiškėjas buvo paleistas iš kardomojo kalinimo, Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo nutrauktas ir tokiomis aplinkybėmis piniginė kompensacija laikytina veiksminga priemone. Įvertinęs tai, kad pareiškėjui priteista 1 437 eurų kompensacija neturtinei žalai atlyginti atitiko Teismo priteisiamas sumas panašiose bylose, Teismas pažymėjo, kad dėl pareiškėjas negali teigti esąs tariamo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo „auka“ tiek, kiek tai susiję su jo skundu dėl kalinimo sąlygų nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. vasario 17 d. Atsižvelgęs į tai, Teismas pripažino šią peticijos dalį ratione materiae nesuderinama su Konvencijos nuostatomis bei paskelbė ją nepriimtina pagal Konvencijos 35 straipsnio 4 dalį.

Vertindamas pareiškėjo skundą dėl kalinimo sąlygų nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2013 m. gegužės 13 d., Teismas rėmėsi Didžiosios kolegijos sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (peticijos Nr. 7334/13, §§ 136-141, 2016 m. spalio 20 d.) suformuotais principais kiek tai susiję su kamerų perpildymu bei didelį dėmesį skyrė CPT išvadoms dėl sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nacionaliniai teismai nustatė, jog pareiškėjas aukščiau nurodytu laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatoriuje perpildytose kamerose buvo laikomas 1 159 dienas. Neturėdamas tikslių apskaičiavimų (ar kamerų sąrašo, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas ir jose laikomų kalinių skaičiaus kiekvieną dieną) Teismas manė, kad 1 159 dienas pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv.m gyvenamasis plotas, todėl remdamasis savo praktika nusprendė, kad minėtų faktų užtenka, kad būtų galima padaryti prielaidą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Atsižvelgdamas į tai, kad Vyriausybė nepateikė duomenų, galinčių paneigti minėtą prielaidą, Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo vasario 24 d. iki 2013 m. gegužės 13 d. prilygo orumą žeminančiam elgesiui, kurį draudžia Konvencijos 3 straipsnis.

Nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl pernelyg ilgai trukusio suėmimo pagal Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį, remdamasis savo praktika kitose bylose, Teismas priminė, kad tai, ar pareiškėją galima laikyti pažeidimo „auka“ Konvencijos 34 straipsnio požiūriu priklauso nuo to, ar nacionalinės valdžios institucijos tiesiogiai ar iš esmės pripažino Konstitucijos pažeidimą ir, jei reikalinga, užtikrino žalos atlyginimą (žr. Cocchiarella prieš Italiją [DK], Nr. 64886/01, § 71, ECHR 2006-V). Visų pirma, Teismas pažymėjo, kad šioje byloje pareiškėjo atžvilgiu taikytas kardomasis kalinimas prasidėjo 2010 m. vasario 23 d., kai jis buvo areštuotas ir Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies požiūriu tęsėsi iki 2014 m. vasario 17 d., kai jam taikyta kardomoji priemonė - suėmimas buvo pakeistas namų areštu. Atsižvelgiant į tai, Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo kardomasis kalinimas truko 3 metus, 11 mėnesių ir 25 dienas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad išnagrinėjęs pareiškėjo kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad dėl to, jog pareiškėjui ilgą laiką buvo taikomas suėmimas, buvo reikalingos ypatingos institucijų, nagrinėjančių bylą pastangos, siekiant greitai įvykdyti teisingumą. Be to, kasacinis teismas nustatė, jog baudžiamojo proceso trukmė buvo nepagrįstai ilga, o ši aplinkybė yra pagrindas sušvelninti pareiškėjui skirtą bausmę. Atsižvelgęs į tai, Teismas konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš esmės pripažino Konvencijos pažeidimą.

Aptardamas žalos atlyginimo klausimą Teismas neatmetė galimybės, kad tokioje situacijoje kaip pareiškėjo atveju, tinkamas žalos atlyginimas nebūtinai reiškia piniginę kompensaciją, o gali apimti ir kitas formas, o tokio žalos atlyginimo tinkamumas vertinamas atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes. Įvertinęs pareiškėjo bylos aplinkybes, Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas „auka“ tapo prieš pateikdamas peticiją Teismui, todėl valstybė privalėjo laiku užtikrinti pareiškėjui tinkamą ir pakankamą žalos atlyginimą dėl jo skundo, t. y. iki tol, kol Teismas išnagrinės šią bylą. Teismo nuomone, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip ir padarė: 1) pakankamai aiškiai pripažindamas naštą, kurią sukėlė ilgą laiką trukęs pareiškėjo kardomasis kalinimas, ir 2) atkurdamas pusiausvyrą pareiškėjo naudai. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, visų pirma, pripažino, kad pareiškėjo baudžiamosios bylos nagrinėjimas užsitęsė, įvertino valdžios institucijų veiksmus šiame procese ir, konstatavęs, kad teismai nesielgė pakankamai rūpestingai, sušvelnino pareiškėjui skirtą bausmę 6 mėnesiais. Todėl Teismas nusprendė, kad pareiškėjui buvo aiškiai ir pakankamai kompensuota už užsitęsusį teismo procesą ir ilgą suėmimo trukmę. Atsižvelgęs į tai, Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas negali teigti esąs „auka“ dėl tariamo jo teisių pagal Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį pažeidimo dėl pernelyg ilgos suėmimo trukmės. Todėl Teismas pripažino šią peticijos dalį akivaizdžiai nepagrįsta bei atmetė ją pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies a) punktą ir 4 dalį.

Pareiškėjas reikalavo 145 000 eurų neturtinei žalai atlyginti bei 2 750 eurų bylinėjimosi Teisme ir nacionaliniuose teismuose išlaidų. Vyriausybė su pareikštais pareiškėjo reikalavimais nesutiko. Kadangi pareiškėjas patyrė nusivylimą dėl nustatyto Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, Teismas priteisė pareiškėjui 11 900 eurų neturtinės žalos kompensaciją. Pareiškėjo reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų Teismas patenkino iš dalies, priteisdamas jam 300 eurus bylinėjimosi Teisme išlaidų.

Teismo sprendimas byloje Ščensnovičius prieš Lietuvą (anglų kalba)