• EŽTT nustatė Konvencijos pažeidimą dėl delsimo atkurti nuosavybės teises

    • 2017 m. spalio 10 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas arba EŽTT) paskelbė sprendimą byloje Grigolovič prieš Lietuvą (peticijos Nr. 54882/10), kuriuo konstatavo, jog Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 Protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga).

       

      Šioje byloje F. Grigolovič 2000 m. liepos 29 d. pateikė prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo skyriui atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko - jo tėvo iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 9,5705 ha ploto žemės sklypą buvusiame Verkių dvare, kuris pagal tuo metu buvusį administracinį teritorinį suskirstymą pateko į Vilniaus miesto teritoriją. 2008 m. balandžio 30 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius pareiškėją informavo, kad jo tėvo turėta žemė buvo priskirta valstybės išperkamai žemei, nes buvo užimta privačių namų valdų žemės sklypais ir pateko į valstybinės reikšmės miško plotą. Vėliau paaiškėjo, kad dalis V. Grigolovič turėtos žemės buvo užimta privačiomis namų valdomis, kurios buvo suformuotos tretiesiems asmenims atkuriant jiems nuosavybės teises jau po to, kai pareiškėjas pateikė savo prašymą, o vienas žemės sklypas buvo grąžintas Lietuvos valstybei, nes nebuvo užstatytas. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu pripažinti Vilniaus apskrities administracinius aktus neteisėtais, atlyginti jam padarytą turtinę žalą ir įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teises į valstybei grąžintą žemės sklypą. 2009 m. vasario 5 d. Vilniaus apskrities viršininkas sprendimu atkūrė pareiškėjo nuosavybės teises į 0,1800 ha žemės sklypą, nurodant, kad nuosavybės teisės į 9,3905 ha žemės bus atkurtos vėliau. 2009 m. balandžio 10 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas nutartimi bylą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teises į 0,1800 ha žemės sklypą bylą nutraukė, kitoje dalyje - pareiškėjo  skundą atmetė, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 15 d. nutartimi paliko ją nepakeistą. Pareiškėjas kreipėsi į Teismą, teigdamas, kad valstybė iki šiol neatkūrė nuosavybės teisių į jo tėvo iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą visa apimtimi ir neišmokėjo jokios kompensacijos, taip pažeisdama Konvencijos garantuojamą teisę į nuosavybės apsaugą.         

        

      Atkreipdamas dėmesį į Vyriausybės argumentus, kad pareiškėjas neturėjo nuosavybės Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio požiūriu, todėl jo skundas turėtų būti atmestas ratione materiae kriterijaus pagrindu, Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo skunde išskirtini du aspektai. Pirma, galimybės atgauti žemės ploto natūra nebuvimas. Antra, negalėjimas gauti lygiaverčio žemės sklypo arba teisingos kompensacijos. Šiuo požiūriu Teismas, pastebėdamas, kad Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis neužtikrina teisės į žemės atkūrimą ir viltis, kad seniai prarasta žemė bus grąžinta, nelaikytina „nuosavybe“ Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio prasme, konstatavo, kad, vertinant pareiškėjo skundą atgauti žemę natūra, šis yra nesuderinamas su Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsniu pagal ratione materiae kriterijų ir yra atmestinas pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 dalį. Vertindamas antrąją pareiškėjo skundo dalį Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad valdžios institucijos niekada neginčijo pareiškėjo teisės atkurti nuosavybės teises - 2009 m. jam buvo grąžinta dalis žemės, nacionalinių teismų nuostata, kad pareiškėjo žemės atkūrimo procesas dar nebaigtas ir jam bus atkurtos nuosavybės teisės į likusią žemę vėliau, kas reiškia „nuosavybę“ pagal Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį ir pareiškėjo teisę ir teisėtus lūkesčius bei įpareigojimą valstybei tokią pareiškėjo teisę įgyvendinti. Pastebėdamas, kad valdžios institucijos nesiėmė jokių veiksmų nuo pat 2009 m. vasario 5 d., kai pareiškėjui buvo grąžinta dalis žemės, Teismas nusprendė, kad pareiškėjo teisė netrukdomai naudotis nuosavybe buvo apribota. Vertindamas, ar šis apribojimas buvo proporcingas, Teismas, referuodamas į gausią savo praktiką panašiose bylose, taip pat ir į bylas prieš Lietuvą, pabrėžė, kad tokiais atvejais yra ypač svarbus gero administravimo principas, kuris reiškia, kad, sprendžiant klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, kaip nuosavybės teisės, valstybės institucijos privalo veikti greitai, tinkamai ir nuosekliai. Sutikdamas, kad žemės grąžinimas valstybei yra ypač sudėtingas procesas, Teismas vis dėlto nusprendė, kad pareiškėjas dėl valdžios institucijų delsimo patyrė nežinomybę, ir nors valdžios institucijos nebuvo visiškai neaktyvios šioje byloje, Teismo nuomone, jos neveikė taip tinkamai, kaip turėtų, siekiant atkurti pareiškėjui teises į turėtą tėvo žemę. Įvertinęs visas bylos aplinkybes Teismas nusprendė, kad valdžios institucijų veiksmai neatitiko „gero administravimo“ principo, teisinga pusiausvyra tarp bendrojo visuomenės intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų nebuvo užtikrinta ir pareiškėjas dėl to patyrė pernelyg didelę naštą. 

       

      Spręsdamas dėl žalos atlyginimo pareiškėjui pagal Konvencijos 41 straipsnį, Teismas atkreipė dėmesį, kad klausimas nėra parengtas sprendimui. Atsižvelgdamas į tai, kad Vyriausybė neginčijo savo pareigos atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į likusį žemės sklypo plotą, Teismas nusprendė, kad valstybė atsakovė ir pareiškėjas gali susitarti, ir nurodė per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį pranešti apie bet kokį pasiektą susitarimą.

       

      Teismo sprendimas byloje Grigolovič prieš Lietuvą

    Atgal