• EŽTT pirmą kartą pripažino, kad Lietuvoje yra veiksminga vidaus teisinės gynybos priemonė skundams dėl pernelyg ilgo nuosavybės teisių atkūrimo proceso

    • 2019 m. balandžio 25 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas arba EŽTT) paskelbė nutarimą byloje Mozeris ir „Eugenijos ir Leonido Pimonovų Alzheimerio ligos paramos fondas“ prieš Lietuvą (peticijos Nr. 66803/17), kuriuo pripažino pareiškėjų peticiją nepriimtina dėl to, kad pareiškėjai nepanaudojo vidaus teisinės gynybos priemonės skundui dėl pernelyg ilgo nuosavybės teisių atkūrimo proceso – nesikreipė į Lietuvos administracinius teismus šiuo klausimu.

       

      Remdamiesi Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsniu, pareiškėjai skundėsi dėl pernelyg ilgos nuosavybės teisių atkūrimo proceso užbaigimo trukmės. Taip pat pareiškėjai skundėsi dėl to, kad neturėjo veiksmingos vidaus teisinės gynybos priemonės, reikalaujamos pagal Konvencijos 13 straipsnį, šiam skundui dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso užbaigimo trukmės.

       

      EŽTT pripažino, kad Eugenijos ir Leonido Pimonovų Alzheimerio ligos paramos fondo (toliau – Fondas) skundas priimtinas ratione materiae. EŽTT pažymėjo, kad trečiasis asmuo L. P. (t. y. asmuo, turėjęs teisę į nuosavybės teisių atkūrimą šioje byloje) testamentu Fondui paliko 60 procentų savo turto. Mirus L. P., Fondui buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Fondas buvo proceso šalis nacionaliniuose teismuose, taip pat atkuriant nuosavybės teises susirašinėjimas vyko tarp Fondo ir valstybės institucijų. Tik 2018 m. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) nustatė, kad Fondas negalėjo paveldėti L. P. teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Esant tokioms aplinkybėms EŽTT konstatavo, kad bent nuo 2007 m., kai Fondui buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į tris penktadalius iš šešių žemės sklypų, grąžintų L.P., iki 2018 m., kai NŽT pradėjo kvestionuoti Fondo teisę paveldėti L.P. teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, Fondas turėjo teisėtą lūkestį paveldėti 60 procentų L. P. turto. Taigi EŽTT atmetė Vyriausybės prieštaravimą dėl Fondo skundo nepriimtinumo ratione materiae.

       

      EŽTT sutiko su Lietuvos Vyriausybe, kad pareiškėjai, EŽTT skųsdamiesi dėl pernelyg ilgos nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukmės, nepanaudojo vidaus teisinės gynybos priemonių, nes jie nesikreipė į Lietuvos administracinius teismus, prašydami priteisti neturtinės žalos atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį. Išnagrinėjęs Vyriausybės pateiktus nacionalinių administracinių teismų praktikos pavyzdžius, patvirtinančius, kad tokia vidaus teisinės gynybos priemonė dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukmės egzistuoja, EŽTT pastebėjo, kad asmenų prašymu nacionaliniai administraciniai teismai paprastai priteisia neturtinės žalos atlyginimą už žalą, patirtą dėl valstybės institucijų klaidų ir delsimo nuosavybės teisių atkūrimo procese. Nacionaliniai administraciniai teismai bylose konstatuoja, kad asmenys gali pradėti kitą procesą dėl kompensacijos už žalą, patirtą dėl valstybės institucijų klaidų ir delsimo nuosavybės teisių atkūrimo procese, jeigu jie nesikreipė anksčiau. EŽTT pažymėjo, kad pareiškėjų prašymu nacionaliniai administraciniai teismai taip pat gali įpareigoti institucijas atlikti veiksmus. EŽTT pastebėjo, kad ankstesnėje nuosavybės teisių atkūrimo proceso stadijoje pareiškėjai K. Mozeris ir Fondas kreipėsi į nacionalinius teismus, prašydami įpareigoti institucijas atlikti veiksmus grąžinant septynis žemės sklypus natūra ir kad tas nacionalinis procesas buvo palankus pareiškėjams. Galiausiai, EŽTT pažymėjo, kad pareiškėjai neabejojo, kad ši vidaus teisinės gynybos priemonė (kreiptis su skundu į Lietuvos administracinius teismus) buvo jiems prieinama, jie tik teigė, kad naujas teismo procesas dar labiau galėtų užvilkinti jų nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Šiame kontekste EŽTT pakartojo, kad vidaus teisinės gynybos priemonės veiksmingumas nepriklauso nuo pareiškėjui palankaus rezultato tikrumo. Sunkumai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukme, negali pateisinti vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes ir Konvencijos mechanizmo subsidiarų pobūdį, EŽTT nenustatė ypatingų priežasčių, atleidžiančių pareiškėjus nuo pareigos panaudoti vidaus teisinės gynybos priemones vadovaujantis nacionalinės teisės nustatyta tvarka ir taisyklėmis. Taigi Teismas, remdamasis Konvencijos 35 straipsnio 1 ir 4 dalimis, atmetė pareiškėjų skundą dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo.

      Dėl pareiškėjų skundo pagal Konvencijos 13 straipsnį, atsižvelgdamas į pirmiau minėtas išvadas ir CK 6.271 straipsnį bei gausią nacionalinių teismų praktiką taikant šį CK straipsnį, EŽTT pakartojo išvadą, kad pareiškėjai turėjo prieinamą veiksmingą vidaus teisinės gynybos priemonę jų skundui pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį išnagrinėti. Taigi EŽTT, remdamasis Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies a punktu ir 4 dalimi, pareiškėjų skundą pagal Konvencijos 13 straipsnį atmetė kaip aiškiai nepagrįstą.

       

      Teismo nutarimas byloje Mozeris ir „Eugenijos ir Leonido Pimonovų Alzheimerio ligos paramos fondas“ prieš Lietuvą (anglų kalba)

       

    Atgal