• EŽTT priėmė sprendimą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės sušvelninimo galimybių atitikties Konvencijos 3 straipsniui

    • 2017 m. gegužės 23 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT arba Teismas) paskelbė sprendimą byloje Matiošaitis ir 7 kiti prieš Lietuvą, kuriame nustatė kankinimą uždraudžiančio Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą dėl to, kad Lietuvos teisėje nuteistiesiems iki gyvos galvos nėra užtikrinama veiksminga galimybė kreiptis dėl bausmės sušvelninimo.

       

      Įkalinimu iki gyvos galvos pareiškėjai K. Matiošaitis, J. Maksimavičius, S. Katkus, V. Beleckas, R. Lenkaitis, A. Kazlauskas, P. Gervin, E. Svotas buvo nuteisti be kita ko už nužudymus sunkinančiomis aplinkybėmis. Pareiškėjai K. Matiošaitis. J. Maksimavičius ir A. Kazlauskas dar iki Konvencijos įsigaliojimo Lietuvai buvo nuteisti mirties bausme, kuri vėliau buvo pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos, pareiškėjams K. Matiošaičiui ir A. Kazlauskui bausmę pakeitė teismas, o J. Maksimavičiui šiuo požiūriu buvo suteikta Prezidento malonė. 2013 metais pareiškėjai kreipėsi į EŽTT su skundais, jog nesant galimybės sušvelninti jiems paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos yra pažeidžiamas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjas K. Matiošaitis taip pat skundėsi dėl apribotų galimybių kalėjime siekti profesinio mokymo. Pareiškėjai R. Lenkaitis ir E. Svotas nepalaikė savo peticijų ir pastabų į Vyriausybės poziciją nepateikė, todėl jų atžvilgiu byla nutraukta.

       

      Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, laisvės atėmimo iki gyvos galvos skyrimas suaugusiam asmeniui nėra savaime nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu, tačiau Konvencijos pažeidimo klausimas gali kilti, jei tokia bausmė negali būti sušvelninama. Vertindamas, ar bausmė gali būti laikoma sušvelninama, Teismas siekia nustatyti, ar yra nors kokia viltis, kad nuteistasis galės būti paleistas anksčiau. Pakankama, jei nacionalinė teisė numato galimybę sušvelninti, sumažinti bausmę ar nuo jos atleisti, o taip pat nuteistąjį paleisti lygtinai (Kafkaris prieš Kiprą, Nr. 21906/04, Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 12 d. sprendimas). EŽTT byloje Vinter ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 66069/09, 130/10, 3896/10, Didžiosios kolegijos 2013 m. liepos 9 d. sprendimas) pažymėjęs reabilitaciją kaip esminį įkalinimo tikslą, įskaitant ir nuteistųjų iki gyvos galvos atveju, nurodė, kad įkalinimo iki gyvos galvos bausmė yra suderinama su Konvencijos 3 straipsniu, jei asmuo yra kalinamas tik tol, kol egzistuoja teisėti penitenciniai pagrindai – tokie kaip bausmė, atgrasymas, visuomenės apsauga bei reabilitacija. Šioje byloje EŽTT suformulavo itin svarbų principą, kad jau paskyrimo laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės metu asmuo turi aiškiai žinoti, kokiomis sąlygomis ir kada jis galės kreiptis dėl jam skirtos bausmės sušvelninimo.

       

      Matiošaičio ir kitų byloje Teismas visų pirma pažymėjo, jog pareiškėjai neginčijo jiems paskirtų bausmių griežtumo arba to, kad jų atveju nebebuvo teisėtų penitencinių pagrindų jų tolimesniam įkalinimui, jie iš esmės skundėsi dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos padarinių.

       

      Lietuvos teisė nenumato nuteistiesiems iki gyvos galvos galimybė kreiptis dėl lygtinio paleidimo, amnestija taip pat dar nė karto nebuvo suteikta ir nuteistųjų iki gyvos galvos atžvilgiu, atleidimas nuo bausmės dėl nepagydomos ligos, Konvencijos požiūriu negali būti laikomas, kaip suteikiantis pakankamą viltį išeiti į laisvę. Vyriausybė šioje byloje įrodinėjo, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės sušvelninimo galimybę Lietuvos teisėje užtikrina Prezidento malonė. Pažymėtina, kad 2012-05-09 Prezidentė dekretu nuteistajam J. Butai suteikė malonę pakeičiant įkalinimą iki gyvos galvos į terminuotą laisvės atėmimą 25 metams. Kol kas tai yra vienintelis sėkmingas kreipimasis dėl malonės. Atlikę bent 10 metų paskirtos bausmės, nuteistieji iki gyvos galvos turi teisę pateikti malonės prašymą, pakartotinai dėl malonės galima kreiptis praėjus 6 mėnesiams po prašymo nagrinėjimo.

       

      Byloje Harakchiev ir Tolumov prieš Bulgariją (Nr. 15018/11, 2014 m. liepos 8 d. sprendimas) EŽTT patikslino savo praktikoje išvystus principus ir nurodė, kad vidaus teisėje turi egzistuoti veiksminga įkalinimo iki gyvos galvos sušvelninimo galimybė nuo to momento, kai įsigalioja nuosprendis, kuriuo nuteistajam yra paskiriama laisvės atėmimo iki gyvenos galvos bausmė (§ 254). Šioje byloje Teismas taip pat pažymėjo, kad tuo atveju, kai įkalinimo iki gyvos galvos sušvelninimo galimybę užtikrina Prezidento malonės galimybė, itin svarbu, kad būtų pakankamai aišku, kaip Prezidentas naudojasi jam suteikta diskrecijos teise, malonės prašymų nagrinėjimo procedūra turi būti pakankamai aiški ir skaidri.

       

      Nagrinėjamoje byloje EŽTT pažymėjo, kad Prezidento malonė Lietuvos teisėje visuomet buvo užtikrinama nuo jos įtvirtinimo 1993 metais, o malonės kriterijai per visą instituto galiojimo laiką nekito, išskyrus bausmės atlikimo terminą, kuris buvo sutrumpintas nuo 20 metų iki 10 metų, po kurių nuteistasis gali teikti savo prašymą. Teismas kartu pažymėjo, kad net ir ilgesnis 20 metų terminas yra trumpesnis už Teismo praktikoje nurodytą 25 metų vidurkį, po kurio asmeniui turi būti užtikrinta teisė kreiptis dėl paskirtos bausmės sušvelninimo galimybės. Šiuo požiūriu pažymėtina, kad nė vieno iš pareiškėjų įkalinimas dar netrunka 25 metų.

       

      Teismas taip pat pažymėjo, kad Malonės komisijos nuostatai buvo priimti dar iki pareiškėjų nuteisimo, jie buvo ir išliko viešai skelbiami ir visi nuteistieji gali su jais susipažinti, tokiu būdu užtikrinant naudojimosi Prezidento galiomis skaidrumą ir nuoseklumą. Teismo požiūriu malonės procedūroje yra įtvirtinti pakankamai aiškūs kriterijai, kurių visuma leidžia Prezidentui nuspręsti, ar konkretaus asmens atžvilgiu yra išlikę penitenciniai pagrindai jo tolimesniam įkalinimui.

       

      Konvencijos 3 straipsnio požiūriu yra svarbu, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė būtų ne tik de jure, bet ir de facto švelnintina. Nagrinėjamoje byloje EŽTT vertino, ar Prezidento malonė gali užtikrinti de facto įkalinimo iki gyvos galvos sušvelninimą.

       

      Pareiškėjai Teismui skundėsi, kad atmetant malonės prašymus nenurodoma, dėl kokių priežasčių jie nėra tenkinami, todėl nuteistiesiems nėra aišku, kaip jie turėtų keisti savo elgesį ir kokius kriterijus jie turi atitikti, kad galėtų tikėtis bausmės sušvelninimo. Teismas priminė, kad savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs nuteistųjų reabilitacijos svarbą ir kartu pastebėjo, kad nei Malonės komisija, nei Prezidentas nėra įpareigotas pateikti malonės prašymo atmetimo motyvų. Be to, Teismas pažymėjo, kad Prezidento dekretai negali būti skundžiami teismine tvarka. Galiausiai atsižvelgęs, jog tik vienam nuteistajam iki gyvos galvos buvo suteikta Prezidento malonė, Teismas nusprendė, jog Lietuvoje Prezidento malonė yra labiau valdovo humaniškumu pagrįsta prerogatyva nei pakankama procesinius saugiklius užtikrinanti bausmės peržiūros procedūra.

       

      Teismas priminė, kad vien tai, jog nuteistasis atliko ilgą bausmės laiką, nesumažina valstybės pareigos apsaugoti visuomenę, todėl Konvencijos 3 straipsnis nėra pažeidžiamas, kol asmuo jai kelia grėsmę, tačiau net ir pačių sunkiausių nusikaltimų padarymo atveju, asmuo išsaugo prigimtinį žmogiškumą ir išlaiko gebėjimą pasikeisti. Bausmė gali būti pelnytai ilga, tačiau nuteistajam turi būti suteikta viltis, kad kažkada jis išpirks savo kaltę už padarytas skriaudas, jam neturi būti visiškai atimta viltis. Atėmus tokią viltį, būtų paneigtas esminis humaniškumo aspektas ir tai prilygtų žiauriam elgesiui Konvencijos požiūriu.

       

      Teismas dar kartą priminė, jog savo praktikoje yra pabrėžęs, kad valstybės turi nuožiūros laisvę pasirinkti laisvės atėmimo iki gyvos galvos sušvelninimo formą – vykdomosios ar teisminės valdžios, tačiau bet kokia pasirinkta procedūra turi užtikrinti, kad sprendimai būtų priimami nuteistojo reabilitacijos proceso pagrindu ir nuteistajam turi būti aišku, ką jam reikia daryti ir kaip keistis, kad galėtų išeiti į laisvę, be to, tokie sprendimai arba turi būti motyvuojami, arba turi būti numatyta teisminė priimamų sprendimų peržiūra.

       

      Atkreipęs dėmesį, kad Lietuvoje Prezidento malonė de fakto nesuteikia galimybės įkalintajam iki gyvos galvos žinoti, ką jis turi daryti, kad galėtų būti išleistas į laisvę ir kokiomis sąlygomis ir nesant galimybės malonės tvarka priimamų sprendimų apskųsti teismui, EŽTT nusprendė, kad įkalinimas iki gyvos galvos negali būti laikomas sušvelninama bausme Konvencijos 3 straipsnio požiūriu.

       

      Nustatydamas Konvencijos pažeidimą, Teismas atkreipė dėmesį ir į Lietuvos valdžios poziciją nesiimti jokių reikšmingų permainų šioje srityje iki EŽTT įvertinimo šioje byloje.

       

      Pareiškėjai Teismui buvo pateikę žalos atlyginimo reikalavimus, tačiau Teismo nuomone, pats Konvencijos pažeidimo nustatymas užtikrina teisingą atlyginimą šioje byloje.

       

      Pareiškėjo K. Matiošaišio skundas dėl apribotų galimybių siekti profesinio mokymo buvo atmestas kaip aiškiai nepagrįstas.

       

      Pažymėtina, kad šiuo metu Lietuvoje laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atlieka 120 nuteistųjų – 92 nuteistieji bausmę atlieka kalėjimo režimu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, o 28 nuteistieji yra perkelti į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją.

       

       

       

      Teismo sprendimas byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal