• EŽTT pripažino pareiškėjo peticiją dėl teisės į teisingą teismą nepriimtina

    • 2020 m. liepos 9 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir Teismas arba EŽTT) paskelbė nutarimą byloje Čebelis prieš Lietuvą (peticijos Nr. 64249/17), kuriuo pripažino pareiškėjo peticiją pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) 1 dalį nepriimtina, nes procese, dėl kurio pareiškėjas skundėsi, nebuvo sprendžiamas jo civilinių teisių ir pareigų klausimas. Todėl Teismas konstatavo, kad šioje byloje Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis netaikoma.

       

      Remdamasis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi bei 13 straipsniu (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę), pareiškėjas Jonas Čebelis kreipėsi į Teismą, skųsdamasis, kad nepagrįstai atmetus pareiškėjo teiktus pasiūlymus dėl rengiamo teritorijų planavimo dokumento jo skundas dėl pareiškėjui priklausančio žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimo į rekreacinę teisme nebuvo išnagrinėtas.

       

      Visų pirma, Teismas sprendė, ar Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma šioje byloje. Teismas priminė savo praktiką, kuria remiantis, 6 straipsnio 1 dalies taikymas civilinio pobūdžio klausimams pirmiausia priklauso nuo to, ar yra ginčas dėl teisės; antra, ginčas turi būti susijęs su teisėmis ir pareigomis, kurios, yra pripažįstamos pagal valstybės nacionalinę teisę; galiausiai šios teisės ir pareigos turi būti civilinio pobūdžio pagal Konvenciją, nors 6 straipsnis pats savaime nesuteikia joms jokio konkretaus turinio susitariančiųjų šalių teisės sistemose. Šiuo atžvilgiu Teismas pažymėjo, kad aiškindamas 6 straipsnio 1 dalį jis negali sukurti materialinės civilinės teisės, kuri neturi teisinio pagrindo atitinkamoje valstybėje. Kaip yra nurodęs EŽTT, sprendžiant, ar yra civilinio pobūdžio teisė, pirmiausia reikia atsižvelgti į atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas ir į tai, kaip jas aiškina nacionaliniai teismai.

       

      Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo valdžios institucijoms pateikti pasiūlymai buvo susiję su jo žemės sklypui taikomais naudojimo apribojimais. EŽTT atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo sklypas jo įsigijimo metu jau pateko į Aukštadvario regioninio parko ribas. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Konstitucinio Teismo praktika, Teismas pažymėjo, kad valstybė privalo saugoti vertingas gamtines vietoves, kurios yra svarbios viešajam interesui, ir tai darydama ji negali suvaržyti asmenų teisių, įskaitant ir nuosavybės teisių, labiau negu būtina visuotinai svarbiems tikslams pasiekti. EŽTT atkreipė dėmesį, kad savo pasiūlymuose pareiškėjas iš esmės prašė pakeisti jo žemės sklypui taikomus apribojimus, kad jis galėtų sklypą naudoti rekreaciniais (įskaitant sodybos statybą) arba gamtos tyrimų tikslais. Dėl pirmojo pareiškėjo pasiūlymo sklypą pritaikyti gamtos tyrimo tikslais Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nei nacionalinėse valdžios institucijose, nei EŽTT netvirtino, kad yra mokslininkas ar tyrinėtojas, arba, kad gamtos tyrimų jo žemės sklype atlikimas tiesiogiai paveiktų jo teises ir interesus. EŽTT vertinimu, pareiškėjas šį pasiūlymą pateikė dėl viešojo intereso. Tačiau Teismas atkreipė dėmesį, kad kaip anksčiau savo praktikoje yra nurodęs, nei vienas Konvencijos straipsnis nėra specialiai sukurtas bendrai aplinkos apsaugai. Teismo nuomone, valdžios institucijų atsisakymas leisti pareiškėjui savo žemę pritaikyti gamtos tyrimų reikmėms neturėjo tiesioginės įtakos jo civilinėms teisėms ir pareigoms. Todėl EŽTT padarė išvadą, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis šiai skundo daliai netaikoma. Dėl antrojo pareiškėjo pasiūlymo pakeisti jo žemės sklypo paskirtį į rekreacinę ir leisti jam pasistatyti sodybą Teismas pažymėjo, kad sklypo įsigijimo momentu statyba jame buvo draudžiama, ir ji nebuvo leidžiama niekada vėliau. EŽTT atkreipė dėmesį, kad sklypui taikomi apribojimai buvo nurodyti Nekilnojamojo turto registre, o pareiškėjas niekada netvirtino, kad nieko apie juos nežinojo. Teismo manymu, aplinkybę, kad sklype statyba buvo draudžiama taip pat patvirtino ir nacionaliniai teismai dviejose bylose dėl pastato, kurį pareiškėjas neteisėtai pasistatė savo žemės sklype. Šiuo atžvilgiu EŽTT pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo sklypas pateko į regioninio parko teritoriją, galimybė pakeisti jo naudojimo paskirtį buvo itin ribota - tai buvo galima padaryti tik laikantis specialių įstatyme numatytų sąlygų: jei to reikalavo viešasis interesas ar siekiant išsaugoti gamtos ar kultūros paveldo objektus; siekiant atstatyti anksčiau tame žemės sklype buvusią sodybą; arba kai tame žemės sklype buvo teisėtai pastatytas gyvenamasis namas. Nors pareiškėjas nacionalinėse valdžios institucijose įrodinėjo, kad jo atveju buvo įvykdytos kelios iš šių sąlygų, tačiau išsamiai išnagrinėję pareiškėjo argumentus teismai juos atmetė kaip nepagrįstus. Šiuo atžvilgiu EŽTT priminė savo nusistovėjusią praktiką, kuria remiantis, spręsti tariamai nacionalinių teismų padarytas faktų ar teisės klaidas nėra Teismo užduotis, išskyrus tuos atvejus ir tokia apimtimi, kuria dėl jų galėjo būti pažeistos Konvencijos saugomos teisės ir laisvės. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo nesutikti su nacionalinių valdžios institucijų padarytomis išvadomis bei buvo įtikintas, kad pareiškėjo žemės sklypas neatitiko nacionalinėje teisėje numatytų sąlygų, kurioms esant jo paskirtis galėjo būti pakeista.

       

      Atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes, EŽTT konstatavo, kad pareiškėjas pagal nacionalinę teisę neturėjo ginčytino reikalavimo pakeisti savo žemės sklypo paskirtį ar statyti jame nei tada, kai tą žemės sklypą įsigijo, nei bet kuriuo vėlesniu momentu. Naujasis Aukštadvario regioninio parko tvarkymo planas jokia apimtimi nepakeitė apribojimų, kurie buvo taikomi pareiškėjo sklypui, – neįtvirtino daugiau apribojimų ir nepažeidė jokių teisių, kurias pareiškėjas turėjo iki minėto plano patvirtinimo. Atsižvelgęs į tai, Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad nacionaliniame procese, dėl kurio pareiškėjas skundėsi, buvo sprendžiamas jo civilinių teisių ir pareigų klausimas. Galiausiai Teismas konstatavo, kad šioje byloje Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis netaikoma. Todėl pripažino peticiją nepriimtina pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies a punktą ir 4 straipsnį.

       

      Teismo nutarimas byloje Čebelis prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal