• Įsigaliojo sprendimas byloje Kožemiakina prieš Lietuvą

    • 2019 m. sausio 2 d. įsigaliojo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Teismas) sprendimas byloje Kožemiakina prieš Lietuvą (peticijos Nr. 231/15). Teismas konstatavo, kad Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio (teisingas bylos nagrinėjimas) 1 dalį dėl to, kad civilinėje byloje pagal nukentėjusiojo asmens prieš nepilnametį pareiškėjos sūnų ir pareiškėją dėl neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos teismai rėmėsi baudžiamojoje byloje nustatytu faktu, kad pareiškėjos sūnus padarė neteisėtus veiksmus to nukentėjusiojo atžvilgiu, ir priteisė iš pareiškėjos sūnaus bei subsidiarinės atsakomybės pagrindu iš pareiškėjos neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiojo naudai, nors pareiškėjos sūnus buvo tik liudytojas, o pati pareiškėja neturėjo jokio procesinio statuso baudžiamojoje byloje.

       

      Teismas pakartojo, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės neužkerta kelio civilinės atsakomybės, kylančios iš tų pačių faktų, nustatymui remiantis mažiau griežtais įrodinėjimo standartais. Teismo nuomone, tas pats principas taikomas ir šioje byloje, kai baudžiamoji atsakomybė nebuvo taikoma pareiškėjos sūnaus atžvilgiu dėl to, kad pareiškėjos sūnus nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus. Pasak Teismo, pareiškėjos sūnaus ir pareiškėjos civilinės atsakomybės, kylančios iš to paties pažeidimo, dėl kurio pareiškėjos sūnui nebuvo taikoma baudžiamoji atsakomybė, nustatymas pats savaime nėra nesuderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi.

       

      Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, kad ne visi faktai, nustatyti nuosprendžiuose baudžiamojoje byloje turi res judicata galią vėlesnėse civilinėse bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, tuo tarpu kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi. Taigi Teismas mano, kad pareiškėjos sūnaus ir pareiškėjos civilinėje byloje Klaipėdos apygardos teismas (apeliacinės instancijos teismas), palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą CPK 182 straipsnio 3 dalies pagrindu ir konstatuodamas, kad pareiškėjos sūnaus veiksmai yra visiškai nustatyti baudžiamojoje byloje, kurioje jis buvo tik liudytojas, atėmė iš pareiškėjos galimybę ginčyti faktus, iš kurių kilo jos civilinė atsakomybė – galimybę, kurios pareiškėja neturėjo ir baudžiamojoje byloje, nes baudžiamojoje byloje nebuvo nagrinėjami pareiškėjos sūnaus veiksmai. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, Teismas priėjo išvadą, kad civilinis procesas neatitiko „teisingo bylos nagrinėjimo” reikalavimų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu.

       

      Teismas atmetė pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo (t. y. dėl sumos, kurią pareiškėja sumokėjo nukentėjusiajam kaip žalos atlyginimą, vykdydama teismo sprendimą civilinėje byloje), nes nenustatė priežastinio ryšio tarp šio pareiškėjos prašomo turtinės žalos atlyginimo ir nustatyto Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Tačiau Teismas priteisė pareiškėjos naudai 3,000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei 876 Eur bylinėjimosi išlaidas.

       

      Teismo sprendimas byloje Kožemiakina prieš Lietuvą (anglų kalba)

       

    Atgal