• Įsigaliojo sprendimas byloje Misiukonis ir kiti prieš Lietuvą

    • 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Teismas) sprendimas byloje Misiukonis ir kiti prieš Lietuvą (peticijos Nr. 49426/09). Teismas konstatavo, kad Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo (toliau – Protokolas) 1 straipsnį (nuosavybės apsauga) dėl to, kad, pareiškėjams pardavus žemės sklypus, jiems neatlygintinai perduotus atkuriant nuosavybės teises, bei vėliau teismams pripažinus pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimą negaliojančiu bei įpareigojus atlyginti šių žemės sklypų mažiausią rinkos vertę, pareiškėjams teko pernelyg didelė našta.

       

      2001 m. sausio 26 d. trys pareiškėjai ir V.M. (pirmojo ir antrojo pareiškėjų sūnus ir trečiosios pareiškėjos brolis) nusipirko iš G.O. teisę atkurti nuosavybės teises į 0,728 ha žemės plotą Vilniuje lygiomis dalimis. Vėliau, 2001 m. liepos mėn., nuosavybės teisės atkurtos kiekvienam pareiškėjui ir V.M. pirmenybės tvarka neatlygintinai perduodant 0,182 ha žemės sklypą Vilniaus mieste (iš viso keturi žemės sklypai). 2001 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. pareiškėjai, veikdami per savo atstovą V.M., pardavė šiuos savo tris žemės sklypus tretiesiems asmenims po 25 000 Lt (7 241 Eur) už kiekvieną žemės sklypą. 2002 m. sausio mėn. Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras pareiškė ieškinį dėl inter alia pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo. 2006 m. vasario 20 d. Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas sutiko su prokuroro argumentais ir konstatavo, kad pareiškėjų nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik tomis pačiomis sąlygomis, kaip jos būtų atkuriamos G.O (G.O. neturėjo pirmenybės teisių atkurti nuosavybės teisių ir jam galėjo būti perleistas tik vienas žemės sklypas bei kompensuota už likusią žemę). Taigi teismas manė, kad žemės sklypų perdavimas pareiškėjams būtent pirmenybės tvarka bei daugiau nei vieno žemės sklypo neatlygintinis perdavimas jiems buvo neteisėtas ir pripažino negaliojančiais administracinius sprendimus, kuriais pareiškėjams buvo perduoti žemės sklypai. Kadangi pareiškėjai pardavė žemės sklypus tretiesiems asmenims, teismas nusprendė, kad jie turi valstybei atlyginti mažiausią tų žemės sklypų rinkos vertę (t. y. kiekvienas pareiškėjas už savo sklypą po 216 000 Lt (62 560 Eur)). Lietuvos teismai atmetė pareiškėjų apeliacinį ir kasacinį skundus. Vėlesnis pareiškėjų skundas valstybei dėl žalos atlyginimo taip pat buvo atmestas.

       

      Teismas pripažino, kad buvo įsikišta į pareiškėjų nuosavybės teises. Nors pareiškėjai nesumokėjo visos sumos valstybei, jie jau sumokėjo jos dalį ir tebeturi pareigą sumokėti likusią dalį, taigi jie patyrė tam tikras išlaidas ir jiems gresia nuostoliai ateityje; be to, nors pareiškėjai tebeturi teisę gauti vieną naują žemės sklypą bendrosios nuosavybės teise, toks sklypas iki šiol jiems nėra suteiktas ir atitinkamai jiems nėra kompensuota už jų patirtas išlaidas ir galimus nuostolius. Teismas sutiko, kad tiek žemės perdavimo pareiškėjams panaikinimas, tiek pareiškėjų įpareigojimas grąžinti valstybei žemės sklypų rinkos vertę buvo teisėtas. Dėl įsikišimo teisėto tikslo, Teismas manė, kad ginčijamos priemonės buvo būtinos ištaisyti klaidas, padarytas nuosavybės teisių atkūrimo procese, bei užtikrinti, kad asmenys negautų daugiau turto nei jiems priklauso. Toliau vertindamas įsikišimo proporcingumą, Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai neturėjo pagrindo abejoti dėl valstybės institucijų priimtų sprendimų dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo teisėtumo ir turėjo teisę tikėti, kad šie sprendimai nebus retrospektyviai panaikinti padarant jiems žalą. Teismas taip pat manė, kad pareiškėjų tikėjimas, kad jie kaip buvusios tremtinės šeima turėjo pirmenybę atkurti nuosavybės teises, nors ir neteisingas, bet neatrodo visiškai nepagrįstas atsižvelgiant į nacionalinės teisės aktus, taikomus nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams metu. Teismas pastebėjo, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai konstatavo, kad pareiškėjai buvo sąžiningi, ir aukštesnės instancijos teismai šios teismo išvados neginčijo. Dėl galimos pareiškėjų rizikos parduodant žemės sklypus už žymiai mažesnę nei rinkos vertė kainą, Teismas pakartojo, kad pareiškėjai turėjo teisėtą lūkestį, kad valdžios institucijų jiems suteikti žemės sklypai nebus vėliau iš jų atimti; taip pat pareiškėjai neturėjo pareigos parduoti žemės sklypų pagal rinkos vertę ar už kokią nors kitą konkrečią kainą, o kaina, kurią pareiškėjai gavo iš pirkėjų, atitiko žemės indeksuotą vertę, kuria pačios nacionalinės valdžios institucijos dažnai remiasi nustatydamos, inter alia, kompensacijos dydį už nacionalizuotą nuosavybę. Šioje byloje Teismui susirūpinimą ypač kėlė tai, kad pareiškėjams paprašius nacionalinių teismų proporcingai paskirstyti civilinę atsakomybę jiems ir valdžios institucijai, nacionaliniai teismai šį prašymą atmetė nepateikę jokio paaiškinimo ir taip atleido valdžios instituciją nuo bet kokios atsakomybės, nors buvo padaryta neginčytina išvada dėl neteisėtų jos veiksmų. Dėl galimybės padengti pareiškėjų nuostolius jiems gavus naują žemės sklypą bendrosios nuosavybės teise, pirmiausia Teismas pastebėjo, kad pareiškėjai įtraukti į Piliečių, kuriems bus pasiūlyta gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus Vilniaus mieste, sąrašą nuo 2007 m., tačiau iki šiol žemės sklypas jiems nėra suteiktas, be to, išieškant skolą iš naujo žemės sklypo vis tiek valdžios institucijų padarytų klaidų taisymo našta teks vien tik pareiškėjams; valstybė nepatirs jokių nuostolių nepaisant to, kad būtent valstybės institucijos pažeidė nacionalinę teisę. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, Teismas priėjo išvadą, kad valstybė, reikalaudama iš pareiškėjų sumokėti valstybei daugiau pinigų nei jie gavo pardavę šiuos žemės sklypus tretiesiems asmenims, neužtikrino proporcingos pusiausvyros tarp visuomenės bendrojo intereso ir pareiškėjų teisių. Taigi pažeistas Protokolo 1 straipsnis.

       

      Teismas atmetė pareiškėjų reikalavimą atlyginti turtinę žalą. Tačiau Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad suma, kurią pareiškėjai kol kas sumokėjo, yra mažesnė už sumą, kurią jie gavo pardavę žemės sklypą, pabrėžė, kad siekiant įvykdyti šį Teismo sprendimą, iš pareiškėjų neturi būti reikalaujama sumokėti daugiau pinigų nei jie gavo pardavę žemės sklypus. Dėl neturtinės žalos atlyginimo, Teismas nustatė, kad atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes pažeidimo nustatymas yra pakankamas atlyginimas.

       

      Teismo teisėjas Wojtyczek pateikė pritariamąją nuomonę. Teisėjo teigimu, šioje byloje yra pažeistas Protokolo 1 straipsnis, nes pareiškėjams tenka pernelyg didelė našta, kilusi panaikinus administracinius sprendimus. Pasak teisėjo, ši našta turėjo būti paskirstyta teisingumo pagrindais pareiškėjams ir valstybei. Valstybė gali reikalauti iš pareiškėjų sumokėti daugiau pinigų, nei jie gavo pardavę žemės sklypus, bet ne tiek daug, kiek nustatė vidaus teismai šioje byloje.

       

      Teismo sprendimas byloje Misiukonis ir kiti prieš Lietuvą

    Atgal