• Išspręstos trys bylos dėl ilgai užtrukusio nuosavybės teisių atkūrimo po įpareigojimo grąžinti valstybei miesto miško žemę, į kurią pareiškėjos jau buvo atkūrusios nuosavybės teises

    • Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) 2018 m. birželio 12 d. paskelbė sprendimą bylose Beinarovič ir kiti prieš Lietuvą (Beinarovič ir Kšivanskienė (Nr. 70520/10), Korkuc (Nr. 21920/10), Dviliova (Nr. 41876/11), kuriuo buvo išspręstos vienos seniausių, Vyriausybei perduotų dar 2011 m., peticijų prieš Lietuvą. Dėl panašaus skundų pobūdžio peticijos buvo sujungtos į vieną bylą.

      Šiose bylose pareiškėjai skundėsi, kad valstybė neteisėtai atėmė jų nuosavybę be jokios kompensacijos. Pareiškėjų teigimu, Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis buvo pažeistas Lietuvos teismams patenkinus prokurorų, ginančių viešą interesą, ieškinius ir pareiškimus, ir panaikinus Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimtų sprendimų dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant natūra žemės sklypus Vilniaus mieste ta apimtimi, kuria juose buvo valstybinės reikšmės miškas. Be to, Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo dalis panaikinę Lietuvos teismai panaikino ir vėlesnius žemės, į kurią pareiškėjams buvo atkurtos nuosavybės teisės, perleidimo sandorius (pavedėjimo, dovanojimo, pirkimo-pardavimo) tose dalyse, kurios buvo susijusios su valstybinės reikšmės mišku, ir taikė restituciją natūra, t. y. pareiškėjai buvo įpareigoti grąžinti valstybei atitinkamas žemės sklypų dalis, o ketvirtosios pareiškėjos S. Dviliovos atveju, kai žemės sklypas jau buvo parduotas, grąžinti pirkėjui už sklypą gautus pinigus.

      B. Beinarovič ir J. Kšivanskienės atveju buvo panaikinti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,25 ha ir 1,73 ha (patikslintas plotas 1,6371 ha) sklypus Kryžiokų kaime. M. Korkuc nuosavybių teisių atkūrimas buvo panaikintas į 1 ha sklypą Vaidotų kaime. S. Dviliovos atveju buvo panaikintas nuosavybės teisių atkūrimas į 0,15 ha Kryžiokų kaime ir pripažinta negaliojančia šio sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, o pareiškėja buvo įpareigota grąžinti 49 500 litų.

      Pareiškėjoms išliko teisė atkurti nuosavybės teises, tačiau dar 2010 ir 2012 metais prasidėję procesai EŽTT sprendimo priėmimo metu nebuvo užbaigti. B. Beinarovič ir J. Kšivanskienei nuosavybės teisės buvo atkurtos viso į 0,9683 ha, o pareiškėjos M. Korkuc ir S. Dviliova nors ir buvo įtrauktos į kelis projektus, žemės sklypų iš pasiūlyto laisvo žemės fondo nesirinko.

      Visų pirma EŽTT pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo sprendimų panaikinimas savaime nepažeidžia Konvencijos, kadangi Lietuvos valdžios institucijos turėjo teisę ištaisyti tam tikras klaidas, siekdamos apsaugoti valstybinės reikšmės miškus. Tačiau pagal EŽTT išvystytą praktiką pareiškėjos, įgijusios nuosavybę gera valia, neturėjo patirti per didelės naštos dėl klaidų, už kurias buvo atsakingos vien tik valstybės institucijos.

      Pareiškėjos S. Dviliovos atžvilgiu Konvencijos pažeidimas nebuvo nustatytas, atkreipus dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimas užtruko išimtinai dėl pareiškėjos veiksmų, nes ji tiesiogiai buvo nurodžiusi, jog sąmoningai nesirinks jokio kito sklypo ir lauks Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo. Pažymėdamas Konvencijos apsaugos subsidiarų pobūdį, EŽTT nusprendė, jog valstybės institucijos negali būti atsakingos dėl užtrukusio pareiškėjos S. Dviliovos nuosavybės teisių atkūrimo.

      Nustatydamas Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimą pareiškėjų B. Beinarovič ir J. Kšivanskienės bei M. Korkuc bylose, Europos Žmogaus Teisių Teismas atkreipė dėmesį į ilgai užtrukusį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir šiuo požiūriu pažymėjo pakankamai ilgus valdžios institucijų neveiklumo laikotarpius. Teismo manymu, panaikinusios nuosavybės teisių atkūrimo sprendimus valstybės institucijos privalėjo veikti greitai, kadangi pareiškėjos jau buvo patyrę ilgą nuosavybės teisių atkūrimo procesą (prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateikti dar 1991 m.) ir nuosavybę buvo praradę vien dėl valstybės institucijų klaidų, tačiau pareiškėjų individuali situacija nebuvo įvertinta ir į ją visai nebuvo atsižvelgta.

      Pareiškėja B. Beinarovič yra mirusi, tačiau jos vardu tęsti bylinėjimąsi buvo išreiškusi pareiškėja J. Kšivanskienė, kuri yra jos dukra ir įpėdinė. EŽTT priteisė J. Kšivanskienei 7 000 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 894 eurus bylinėjimosi išlaidoms kompensuoti. Pareiškėjai M. Korkuc buvo priteistas 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimas.

      Šioje byloje turtinės žalos klausimo išsprendimas buvo atidėtas, EŽTT pasiūlius per 3 mėnesius nuo sprendimo įsigaliojimo, t. y. iki 2018 m. gruodžio 12 d. šalims sutarti dėl turtinės žalos teisingo atlyginimo.

      Pažymėtina, kad EŽTT sprendimo yra laukiama dar 8 panašiose bylose.

       

       

       

      Teismo sprendimas byloje Beinarovič ir kiti prieš Lietuvą

       

    Atgal