Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateiktą veiksmų planą, Europos Tarybos Ministrų Komitetas, kuris pagal Konvencijos 46 straipsnį prižiūri Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vykdymą, 1302‑ojo Žmogaus teisių (DH) posėdžio metu 2017 m. gruodžio 7 d. priėmė sprendimą užbaigti priežiūrą byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą, kurioje Didžioji kolegiją Konvencijos pažeidimą nustatė dėl retrospektyvaus nuteisimo už politinės grupės narių genocidą, įvykdytą Lietuvos partizanų atžvilgiu 1953 m.

Primintina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT arba Teismas) 17 teisėjų Didžioji kolegija 9 balsais prieš 8 priėmė sprendimą byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą, nustatydamas Konvencijos 7 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjas Teismui skundėsi, kad Lietuvos įstatymuose įtvirtintas platesnis už Jungtinių Tautų konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį įtvirtintąjį „genocido“ apibrėžimas, nes minėtoji konvencija neapima tokių grupių, kaip politinės ar socialinės, naikinimo. Nagrinėdamas šią bylą, Teismas vertino, ar veiksmai, už kuriuos pareiškėjas yra nuteistas, jų padarymo metu – 1953 m. pagal Lietuvos ar tarptautinę teisę buvo laikomi nusikaltimu. Teismas nebuvo įtikintas, kad Lietuvos teismų pateiktas genocido nusikaltimo išaiškinimas V. Vasiliausko baudžiamojoje byloje buvo suderinamas su 1953 m. galiojusia genocido samprata: nors teismai patikslino kaltinimą tuo požiūriu, kad Lietuvos partizanai priskirtini „lietuvių tautos atstovams“, tai yra nacionalinei grupei, kuriai yra suteikiama Genocido konvencijos apsauga, tačiau nebuvo pateiktas sąvokos „atstovai“ turinio išaiškinimas, nepateiktas ir istorinis ar faktinis pagrindimas, kaip Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos teisėje įtvirtinta genocido samprata ne tik neturėjo pagrindo tarptautinėje teisėje, atsižvelgiant į 1948 m. Genocido konvencijos nuostatas, be to, per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį ji buvo laipsniškai plečiama. Todėl, Teismo manymu, V. Vasiliausko nuteisimas buvo nepateisinamas Konvencijos 7 straipsnio požiūriu.

Vadovaujantis Konvencijos 44 straipsnio 1 dalimi, EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimas yra galutinis ir pagal Konvencijos 46 straipsnį jis yra privalomas bylos šalims. EŽTT sprendimo vykdymo procese valstybė be priteistos kompensacijos sumokėjimo privalėjo imtis atitinkamų individualių priemonių, siekiant nutraukti nustatytą Konvencijos pažeidimą ir, kiek tai įmanoma, atitaisyti jo padarinius, o taip pat imtis bendrųjų priemonių, siekiant nutraukti panašius pažeidimus arba užkirsti jiems kelią. Pažymėtina, kad 2016 m. kovą įvykusio Europos Tarybos Ministrų Komiteto DH posėdžio metu buvo nuspręsta Vasiliausko bylai taikyti sustiprintą vykdymo priežiūrą.

Netrukus po EŽTT sprendimo paskelbimo pareiškėjas mirė, tačiau jo artimieji kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo, siekdami pareiškėjo išteisinimo. Atnaujinęs bylą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino ankstesnius nuosprendžius ir nurodė, kad nustatytas Konvencijos pažeidimo pobūdis reikalauja kaltinimo pakeitimo, kuris mirus kaltinamajam nėra galimas, todėl byla buvo nutraukta.

Pateikdama informaciją apie bendrąsias vykdymo priemones, Vyriausybė savo ataskaitoje pažymėjo tai, kad Lietuvos prokuratūros ir teismų praktika bylose dėl genocido buvo pakitusi dar iki EŽTT sprendimo, kuomet Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 2014 m. kovo 18 d. nutarime nurodė, kad persekiojimas už politinį genocidą dėl veikų, kurios padarytos iki platesnę genocido sampratą numatančio naujojo Baudžiamojo kodekso priėmimo, yra nesuderinamas su nullum crimen sine lege principu, t. y. negalima persekioti ir bausti už veikas, kurių nusikalstamumas nebuvo numatytas pagal veikos padarymo metu galiojusią teisę (tarptautinę ar nacionalinę). Bylose dėl prieš Lietuvos partizanus įvykdytų veikų Lietuvos teisėsaugos institucijos pakeitė savo praktiką ir pareiškiamuose kaltinimuose bei priimamuose teismo sprendimuose, atsižvelgdami į EŽTT pateiktą Konvencijos 7 straipsnio garantijų išaiškinimą Vasiliausko byloje, o taip pat remdamiesi Konstitucinio Teismo nutarime padaryta išvada, kad Lietuvoje tam tikru laikotarpiu (1941 m., 1944–1953 m.) sovietinio okupacinio režimo nusikaltimai, įrodžius specialaus tikslo visiškai ar iš dalies sunaikinti bet kurią nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę buvimą, galėtų būti vertinami kaip genocidas, kuriuo pagal visuotinai pripažintas tarptautines teisės normas laikomi tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti pakankamai reikšmingą saugomos grupės dalį, kuria gali būti ir tam tikra politinė grupė, jau pateikia detalią argumentaciją dėl specialaus tikslo sunaikinti Lietuvos partizanus, kaip visos lietuvių tautos išlikimui reikšmingą grupę.

Kadangi tinkamam EŽTT sprendimo įvykdymui nebuvo būtina keisti nacionalinės teisės, kuri numato platesnę genocido sampratą nei yra įtvirtinta tarptautinėje teisėje, kuri galiojo sovietų okupacijos metu, atsižvelgiant į EŽTT nustatyto pažeidimo pobūdį buvo svarbu tinkamai pakeisti prokuratūros ir teismų praktiką. Vyriausybė savo ataskaitoje pabrėžė, jog bendrųjų priemonių įvykdymą užtikrina tai, kad minėta praktika buvo pakeista galutinės instancijos teisminių institucijų - Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo.

Remdamasi tuo, kad Lietuva savo ataskaitoje pateikė per mažai teisminės praktikos pavyzdžių, kurie galėtų įtikinamai pagrįsti, jog bylose dėl persekiojimo už sovietų okupacijos represijas Konvencija yra tinkamai taikoma, Rusijos Federacija prieštaravo Vasiliausko bylos vykdymo priežiūros užbaigimui ir pareikalavo įtraukti šios bylos vykdymo aptarimą į viešuosius debatus. Lietuvos Respublikos delegacija neprieštaravo, kad Vasiliausko bylos vykdymas būtų aptartas viešuosiuose debatuose ir darkart pateikė trumpą vykdymo priemonių apžvalgą, kartu atkreipdama dėmesį į objektyvias priežastis dėl mažo bylų skaičiaus po EŽTT sprendimo Vasiliausko byloje, kadangi šios bylos yra susiję su daugiau nei prieš pusšimtį metų įvykusiomis aplinkybėmis ir yra beveik nelikę gyvų aukų, liudininkų, o taip pat ir kaltininkų.

Išklaususios Lietuvos delegacijos poziciją ir Rusijos Federacijos prieštaravimą, kitų valstybių delegacijos išreiškė palaikymą Lietuvai ir pritarė pozicijai, kad imtasi pakankamų vykdymo priemonių ir bendru sutarimu buvo priimtas sprendimas užbaigti vykdymo priežiūrą šioje byloje priimant galutinę rezoliuciją.

Pažymėtina, kad nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos teismai išnagrinėjo apie 30 bylų dėl genocido (kai kuriose bylose buvo daugiau nei 1 kaltinamųjų), 21 asmens atžvilgiu baudžiamasis procesas buvo nutrauktas dėl jų sveikatos būklės arba jų mirties, 6 asmenys buvo išteisinti, 15 asmenų buvo nuteisti dėl įvykdyto genocido.

ET MK 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimas dėl bylos Vasiliauskas prieš Lietuvą (anglų kalba) ir galutinė rezoliucija (anglų kalba)