• Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas Lietuvos Respublikos Vyriausybei perdavė tris skundus prieš Lietuvą

    • Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas (toliau – Komitetas) perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybei S. Rachinštein (Nr. 3313/2019), A. Geležiaus (Nr. 3314/2019) ir D. Černo (Nr. 3327/2019) skundus prieš Lietuvą.

       

       

      S. Rachinštein buvo pripažintas kaltu padariusiu nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 4 dalyje (bendrininkavimas ir bendrininkų rūšys), 25 straipsnio 3 dalyje (bendrininkavimo formos) ir 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas) ir jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams šešiems mėnesiams. Skundo autorius Komitete remiasi Jungtinių Tautų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – Paktas) 14 straipsnio 1 dalimi (teisė į teisingą teismą), 14 straipsnio 3 dalies c punktu (teisė būti teisiamam be nepateisinamo delsimo), 14 straipsnio 3 dalies e punktu (teisė apklausti kaltinimo liudytojus), 14 straipsnio 5 dalimi (teisė į apeliaciją) ir 15 straipsniu (įstatymo negaliojimas atgal) ir teigia, kad dėl to, kad du kartus apeliaciniame procese buvo pakeistas kaltinamasis aktas, jis prarado teisę į apeliaciją. Taip pat jis skundžiasi, kad baigiamųjų kalbų Vilniaus apygardos teisme metu vieno iš kaltinamųjų gynėjas pateikė dokumentą, kuris buvo prijungtas prie bylos, bet pareiškėjui nebuvo suteikta teisė su juo susipažinti. Taip pat S. Rachinštein skundžiasi, kad vieno iš liudytojų parodymai neturėjo būti laikomi įrodymu, kadangi šis liudytojas mirė ir pareiškėjas negalėjo jo apklausti. Taip pat skundo autorius skundžiasi senaties termino netaikymu ir per ilga ikiteisminio tyrimo ir teismo proceso trukme. Galiausiai S. Rachinštein skundžiasi, kad jam buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

       

       

      A. Geležiaus byloje dar 1994 metais tyrimo eigoje paaiškėjo, kad galimai skundo autorius nužudė du asmenis, tuomet A. Geležius buvo suimtas, tačiau vėliau buvo paleistas ir galimai išvyko už Lietuvos Respublikos ribų. 2004 metais ikiteisminis tyrimas dėl dviejų asmenų nužudymo buvo atnaujintas, A. Geležiaus sulaikymui buvo išduotas Europos arešto orderis, tačiau skundo autorius savanoriškai grįžo į Lietuvą ir buvo apklaustas kaip įtariamasis nužudymo byloje, jam taip pat buvo pareikšti kaltinimai dėl kyšio davimo ikiteisminio tyrimo pareigūnui. A. Geležius kurį laiką buvo suimtas, tačiau vėliau buvo paleistas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skundo autorių išteisino, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas grąžino bylą Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris pripažino skundo autorių kaltu ir dėl dviejų asmenų nužudymo, ir dėl kyšio davimo, ir nuteisė jį 14 metų laisvės atėmimo bausme. A. Geležius teisme nepasirodė ir dar kartą pasislėpė nuo teisingumo. Lietuvai jis buvo perduotas tik 2019 m. vasario mėn. Komitetui A. Geležius skundžiasi pagal Pakto 7 straipsnį (kankinimų draudimas), 14 straipsnio 1 dalį (teisė į teisingą teismą), 14 straipsnio 3 dalies b punktą (teisė bendrauti su savo pasirinktu gynėju), 14 straipsnio 3 dalies c punktą (teisė būti teisiamam be nepateisinamo delsimo) ir 14 straipsnio 3 dalies d punktą (teisė turėti gynėją kiekvienu atveju, kai teisingumo interesai to reikalauja) dėl to, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo paremtas vieno liudytojo parodymais, kurie nebuvo duoti nagrinėjant bylą viešame teismo posėdyje ir kurie buvo išgauti pareigūnams pritaikius spaudimą ir laikant jį nežmoniškomis sąlygomis. Skundo autorius taip pat teigia, kad buvo pažeista jo teisė būti apklaustam dalyvaujant jo atstovui, taip pat jo teisė susitikti su atstovu be pareigūnų priežiūros. Galiausiai A. Geležius teigia, kad buvo išprovokuotas duoti kyšį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir kad baudžiamasis procesas jo atžvilgiu truko per ilgai.

       

       

      D. Černo atžvilgiu Lietuvoje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai įvykdyto turto prievartavimo ir melagingo įskundimo ar pranešimo apie nebūtą nusikaltimą dėl to, kad jis grasino susidorojimu kunigui, skatino jam perduoti didelę pinigų sumą ir norėjo, kad minėtas kunigas atsisakytų kunigystės dėl tariamo D. Černo prievartavimo. Skundo autoriui buvo pritaikytos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas be įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Po keleto mėnesių šios kardomosios priemonės buvo pakeistos į užstatą, o vėliau ikiteisminis tyrimas D. Černo atžvilgiu buvo nutrauktas. Tuomet skundo autorius kreipėsi į teismą prašydamas jam atlyginti neturtinę žalą ir bylinėjimosi išlaidas dėl prokuratūros neteisėtų ir nekompetentingų veiksmų. Jo skundas buvo atmestas. Komitetui D. Černas skundžiasi pagal Pakto 2 straipsnio 2 dalį (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę), 12 straipsnio 2 dalį (teisė išvykti iš bet kurios šalies, taip pat ir savosios) ir 14 straipsnio 2 dalį (teisė į nekaltumo prezumpciją) teigdamas, kad Lietuva niekada nemoka kompensacijos už kardomųjų priemonių taikymą tais atvejais, kai įtariamasis galiausiai būna išteisinamas. Taip pat skundo autorius teigia, kad pritaikius kardomąsias priemones buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė ir jam nebuvo už tai kompensuota. Galiausia jis skundžiasi, kad buvo pažeista jo nekaltumo prezumpcija, kadangi, nepaisant to, kad ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas, už kardomųjų priemonių pritaikymą jam nebuvo sumokėta kompensacija.

    Atgal