• Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas pripažino pareiškėjo I.A. skundus nepagrįstais ir nurodė, kad tyčinis informacijos slėpimas nuo Komiteto turi būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas

    • Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas (toliau – Žmogaus teisių komitetas arba Komitetas) 2019 m. liepos 26 d. priėmė sprendimą byloje I. A. prieš Lietuvą (Nr. 2989/2017), kuriuo pripažino pareiškėjo skundus nepriimtinais. I.A. atstovavo Stanislovas Tomas.

       

       

      Skundo autorius I.A. buvo privačios įmonės Baltarusijoje vadovas. 2009 m. jam buvo pateikti kaltinimai Baltarusijoje dėl turto pasisavinimo ir buvo nurodyta jį suimti, tačiau I.A. išvyko iš Baltarusijos. 2012 m. I.A. atvyko į Lietuvą ir 2013 m. gavo leidimą laikinai gyventi. 2014 m. policijos pareigūnai sulaikė I.A., bet vėliau paleido už užstatą, įpareigojant jį reguliariai registruotis policijoje. 2014 m. buvo gautas Baltarusijos generalinės prokuratūros ekstradicijos prašymas. 2014 m. gruodį I.A. paprašė prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvoje, teigdamas, kad Baltarusijoje jis bus persekiojamas dėl savo verslo veiklos bei kad kaltinimai jo atžvilgiu buvo sufabrikuoti. Migracijos departamentas atmetė I.A. prašymą nustatęs, kad nebuvo jokio pagrindo manyti, kad I.A. baudžiamasis persekiojimas buvo paremtas politiniais motyvais. I.A. skundėsi Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau jo skundas buvo atmestas. 2017 m. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat atmetė I.A. skundą.

       

       

      Žmogaus teisių komitetui I.A. teigė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas nesuteikti jam papildomos apsaugos, leidžiantis išduoti jį Baltarusijai ir sulaikyti jį SIZO-1 UDIN tipo kalėjime, pažeidė jo teises pagal Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – Paktas) 7 straipsnio (kankinimo, žiauraus, nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio draudimas) ir 10 straipsnio 1 dalies (teisė, kad su visais asmenimis, kuriems atimta laisvė, būtų elgiamasi humaniškai ir gerbiant prigimtinį žmogaus asmenybės orumą) nuostatas. I.A. taip pat teigė, kad jo išdavimas Baltarusijai pažeis Pakto 14 straipsnio 1 dalies (teisė į tai, kad bylą lygybės ir viešumo sąlygomis išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas) nuostatas, nes Baltarusijos pareigūnai jau bandė prašyti iš jo kyšio. Jis taip pat skundėsi pagal Pakto 17 straipsnį (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą) teigdamas, kad SIZO-1 UDIN tipo kalėjime jam nebūtų suteikiami ilgalaikiai pasimatymai su žmona. Galiausiai jis skundėsi pagal Pakto 25 straipsnio b) punktą (rinkimų teisė), teigdamas, kad Baltarusijoje kalintiems asmenims nesuteikiama teisė balsuoti rinkimuose. Savo pastabose I.A. iškėlė du papildomus skundus pagal Pakto 2 straipsnio 3 dalies 1 punktą (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę) ir 14 straipsnio 1 dalį teigdamas, kad Lietuvos teismai nenagrinėjo jo bylos iš esmės ir todėl jis neturėjo efektyvios vidaus teisinės gynybos priemonės.

       

       

      Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) savo pastabose atkreipė dėmesį į tai, kad I.A. savo skunde nepaminėjo, kad Vilniaus apygardos teismas pradėjo nagrinėti jo ekstradicijos bylą, o nepranešimą apie veiksmingas teisinės gynybos priemones buvo galima laikyti piktnaudžiavimu teise pateikti skundą. I.A, prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. jo neišsiųsti į Baltarusiją, o Vyriausybė nurodė, kad jis nebus išsiųstas kol Komitetas nepriėmė sprendimo jo byloje.

       

       

      Komitetas atkreipė dėmesį į Vyriausybės teiginį, kad I.A. kreipėsi į Komitetą neišnaudojęs vidaus teisinės gynybos priemonių ir kad pateikė Komitetui klaidinančią informaciją. Komitetas nurodė, kad, nors pagal jo praktiką ir nėra pareigos išnaudoti teisinės gynybos priemones, kurios akivaizdžiai nėra efektyvios, vien abejonės dėl priemonių efektyvumo neatleidžia skundo autorių nuo pareigos jas išnaudoti. Taip pat Komitetas pažymėjo, kad šioje byloje I.A. naudojo vidaus teisinės gynybos priemones ir kad jos turėjo stabdomąjį poveikį, vadinasi, jos buvo efektyvios. Komitetas taip pat pažymėjo, kad 2017 m. gegužės 30 d. I.A. buvo pranešta apie teismo posėdį jo ekstradicijos byloje, kuris buvo numatytas 2017 m. birželio 14 d. 2017 m. birželio 7 d. I.A. pateikė Komitetui prašymą pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones nepaminėdamas apie teismo procesą jo ekstradicijos byloje. Tai lėmė, kad Komitetas nusprendė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones per anksti. Komitetas nurodė, kad tyčinis itin svarbios informacijos apie prieinamas vidaus teisinės gynybos priemones slėpimas, ypač turint omenyje tai, kad I.A. buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko, turi būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas, kiek tai yra susiję su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

       

       

      Nagrinėdamas I.A. skundus pagal Pakto 7 straipsnį ir 10 straipsnio 1 dalį, Komitetas pažymėjo, kad skundo autorius nepagrindė individualios nežmoniško elgesio rizikos buvimo ir atmetė šį skundą kaip nepagrįstą. Taip pat Komitetas nurodė, kad I.A. neteigė, kad nagrinėdami ekstradicijos bylą nacionaliniai teismai buvo šališki ar kad procesas buvo neteisingas ir atmetė jo skundus pagal Pakto 2 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 14 straipsnio 1 dalį kaip nepagrįstus. Kaip nepagrįstas buvo atmestas ir I.A. skundas pagal Pakto 25 straipsnio b) punktą dėl rinkimų teisės apribojimo.

       

       

      Žmogaus teisių komiteto sprendimas byloje I.A. prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal