• K.Mihailovs kreipėsi į EŽTT dėl nuteisimo Medininkų byloje

    • Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybei Latvijos piliečio Konstantins Mihailovs peticiją prieš Lietuvą (peticijos Nr. 55221/17). Pareiškėjas Mihailovs yra nuteistas taip vadinamojoje Medininkų žudynių byloje ir atlieka įkalinimo bausmę iki gyvos galvos.

       

      Remiantis bylos duomenimis, K. Mihailovs 2007 m. lapkričio 28 d. buvo sulaikytas Latvijoje pagal Europos arešto orderį ir perduotas Lietuvos Respublikai. Buvęs Rygos OMON milicininkas buvo kaltinamas 1991 m. liepos 31 d. dalyvavus nužudant 7 Medininkų muitinės poste buvusius muitinės ir policijos pareigūnus ir vieną muitinės pareigūną sunkiai sužalojant. 2011 m. gegužės 11 d. Vilniaus apygardos teismas pripažino pareiškėją kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 str. (nužudymas) dėl dviejų ar daugiau žmonių nužudymo dėl nukentėjusių asmenų tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo ir nuteisė kalėti iki gyvos galvos. Prokurorai apskundė nuosprendį, teigdami, kad pareiškėjas turėjo būti nuteistas už nusikaltimus žmoniškumui pagal BK 100 str. (tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis) nuostatas. 2012 m. sausio 23 d. apeliaciniam teismui prokuroras pateikė naujų faktų, pagrindžiančių, kad K. Mihailovs veiksmai buvo dalis TSRS politikos sistemingai ir dideliu mastu puldinėti (žudyti, sunkiai sutrikdyti sveikatą, gadinti turtą ir pan.) Lietuvos ir Latvijos pareigūnus, gyventojus, institucijas, siekiant Lietuvos ir Latvijos sugrąžinimo į TSRS. Pareiškėjas nesutiko būti teisiamas už nusikaltimus žmoniškumui, todėl buvo reikalingas Latvijos pareigūnų sutikimas jo ekstradicijai. Atsakydami į ekstradicijos prašymą, Latvijos prokurorai nurodė, kad K. Mihailovs 2004 m. buvo nuteistas Latvijos Respublikoje dėl vykdytų represinio pobūdžio operacijų prieš Latvijos gyventojus, todėl dėl šių veiksmų jo ekstradicija nebuvo galima, o dėl pareiškėjo nusikaltimų, įvykdytų Lietuvoje, Latvijos prokurorai patenkino ekstradicijos prašymą. 2016 m. birželio 6 d. Lietuvos apeliacinis teismas pareiškėją pripažino kaltu pagal BK 100 str. ir nuteisė kalėti iki gyvos galvos. Nuosprendyje teismas plačiai rėmėsi įvykiais Latvijoje bei atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo nuteistas Latvijoje. Teismo vertinimu, pareiškėjo įvykdytas nusikaltimas žmoniškumui, t. y. Medininkų posto užpuolimas ir 7 poste buvusių muitinės ir policijos pareigūnų nužudymas ir vieno muitinės pareigūno sunkus sužalojimas, buvo neatsiejama dalis didelio masto ir sistemingų gyventojų užpuldinėjimų, vykdant TSRS ir komunistų partijos politiką. 2017 m. vasario 28 d. išplėstinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo septynių teisėjų kolegija atmetė pareiškėjo ir jo advokatų kasacinius skundus. LAT teisėjai patvirtino, kad K. Mihailovs ne tik dalyvavo Medininkų muitinės posto pareigūnų žudynėse, bet ir žinojo, kad SSRS tikslas – agresija, pasitelkiant ginkluotąsias pareigas ir specialius būrius, sugrąžinti nepriklausomybę paskelbusias Baltijos valstybes į buvusios SSRS sudėtį bei vykdant sistemingą spaudimą naikinti valstybingumo požymius, tarp jų – ir naujai įkurtus muitinės postus.

       

      Strasbūro teismui pateiktoje peticijoje pareiškėjas skundžiasi dėl tariamo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio (kankinimo uždraudimas) pažeidimo dėl įkalinimo iki gyvos galvos bausmės sušvelninimo galimybės nebuvimo, taip pat 6 straipsnio (teisė į teisingą teismą) pažeidimo dėl politizuoto teismo proceso ir šališkų teismų, nes daugiau kaip 400 pareiškėjo gynėjo skundų ir prašymų teismai atmetė, tuo tarpu prokurorų prašymai buvo tenkinami, taip pat dėl to, kad aukšti pareigūnai ir politikai viešai ne kartą įvardino jį kaltu, be to, priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo remiamasi anoniminių liudytojų, kurių pareiškėjo gynėjai negalėjo efektyviai apklausti teismo proceso metu, parodymais. Pareiškėjas taip pat teigia, kad jis buvo nuteistas pažeidžiant Konvencijos 7 straipsnį (nėra bausmės be įstatymo), nes tuo metu nebuvo galiojančio įstatymo, numatančio baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui. Pareiškėjo teigimu, nebuvo „valstybės veiksmų ir politikos“ ar „paplitusių ir sistemingų atakų prieš civilius gyventojus“, būdamas žemo rango OMON pareigūnas jis negalėjo būti baudžiamas už nusikaltimus žmoniškumui, juo labiau, kad nei vienas to meto politikas ar valstybės vadovas nebuvo teisiamas už tokio pobūdžio nusikaltimus. Priešingai, baudžiamojoje byloje buvo pateikti SSRS Vidaus reikalų ministerijos tiesioginiai įsakymai, draudžiantys OMON pareigūnams imtis smurtinių veiksmų. Pareiškėjas taip pat teigia, kad, siekiant įrodyti nusikaltimo žmoniškumui būtinus elementus, t. y, kad pareiškėjo veiksmai buvo sudėtinė sistemingų užpuolimų dalis, Lietuvos teismai rėmėsi jo nuteisimu Latvijoje, nepaisant Latvijos pareigūnų aiškaus draudimo.

       

      Pareiškėjo manymu, buvo pažeistas ir Konvencijos 7 straipsnis kartu su 6 straipsniu, nes nusikaltimas buvo perkvalifikuotas vien tam, kad nebūtų taikoma senatis, kuri būtų suėjusi 2011 m. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad ne vienas Lietuvos politikas viešai buvo pareiškęs, kad Medininkų byla bet kokia kaina turi pasiekti teismą, todėl jo veiksmai turėjo būti perkvalifikuojami kaip nusikaltimas žmoniškumui, nepaisant to, kad prokurorai iš pradžių kaltino jį dėl nužudymo.

       

      Pareiškėjas taip pat skundžiasi dėl Konvencijos 6 § 1 straipsnio pažeidimo kartu su Septintojo protokolo 2 straipsniu (teisė apskųsti baudžiamosiose bylose), dėl to, kad baudžiamieji kaltinimai jo nenaudai buvo pakeisti apeliaciniame teisme, nebesuteikiant galimybės peržiūrėti bylos esmę dviejų instancijų teismuose. Pareiškėjo teigimu, apeliacinio proceso metu kaltinimai buvo pakeisti ne tik dėl teisinės veikos kvalifikacijos, bet ir dėl to, kad 1991 m. įvykių istorinis kontekstas tapo baudžiamosios bylos dalyku. Todėl pareiškėjas neturėjo galimybės, kad aukštesnės instancijos teismas dar kartą įvertintų įrodymus. Be to, pareiškėjo vertinimu, reikšmingas baudžiamojo kaltinimo pakeitimas tokioje vėlyvoje proceso stadijoje pažeidė jo teisę būti nedelsiant informuotam apie kaltinimų pobūdį bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasiruošti gynybai, taip pažeidžiant Konvencijos 6 §§ 3 str. (a) ir (b) dalis.

       

      Šioje byloje EŽTT vertins, ar buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis dėl pareiškėjo įkalinimo iki gyvos galvos bausmės sušvelninimo galimybės nebuvimo, taip pat Konvencijos 6 straipsnis, atsižvelgiant į tai, kad baudžiamieji kaltinimai buvo pakeisti apeliacinėje proceso stadijoje ir dėl to pareiškėjas nebuvo nedelsiant informuotas apie kaltinimų pobūdį ir pagrindą, į tai, kad dauguma pareiškėjo prašymų teismams buvo atmesta, kad valstybės pareigūnai ir politikai darė viešus pareiškimus apie jo kaltę ir poreikį jį nuteisti, ir į tai, kad nuosprendis pagrinde rėmėsi anoniminių liudytojų parodymais. Teismas taip pat vertins, ar buvo pažeistas Konvencijos 7 straipsnis dėl to, kad pareiškėjas buvo nuteistas už nusikaltimus žmoniškumui, ir ar buvo pažeistas Konvencijos Septinto protokolo 2 straipsnis dėl to, kad apeliacinėje proceso stadijoje kaltinimai buvo perkvalifikuoti iš nužudymo į nusikaltimą žmoniškumui.

       

    Atgal