• Lietuva nepažeidė Konvencijos nuosavybės teisių atkūrimo procese

    • 2017 m. vasario 21 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir Teismas) paskelbė sprendimą byloje Šimaitienė prieš Lietuvą (Nr. 55056/10), kuriuo nenustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Pirmojo Protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) pažeidimo.

       

      Pareiškėja byloje skundėsi, kad buvo pažeista jos teisė į nuosavybę, atsižvelgiant į aplinkybę, jog jai nuosavybės teisių atkūrimo procese nebuvo sumokėta kompensacija už jos tėvui nuosavybės teise priklausiusius pastatus, kurie buvo privatizuoti kitų asmenų 1995 m. Pareiškėja taip pat remdamasi Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsniu ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi skundėsi bendra nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukme, įskaitant ir bylos nagrinėjimą nacionaliniuose teismuose.

       

      Vertindamas pareiškėjos argumentus dėl per ilgo nuosavybės teisių atkūrimo proceso Teismas pirmiausiai atkreipė dėmesį į sudėtingus teisinius ir faktinius klausimus apimantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą (žr. sprendimus bylose Aleksa prieš Lietuvą (Nr. 27576/05), § 86; Igarienė ir Petrauskienė prieš Lietuvą (Nr. 26892/05), § 58 ir kt.). Taip pat Teismas pabrėžė valdžios institucijų pareigą veikti laiku, tinkamai ir nuosekliai (žr. sprendimą Paukštis prieš Lietuvą (Nr. 17467/07, § 84; Bayeler prieš Italiją (Nr. 33202/96), §§ 110, 120). Teismas pažymėjo, kad skirtingai nei teigia pareiškėja, jos nuosavybės teisių atkūrimo procesas truko ne 25 metus, o apytiksliai 7 metus 4 mėnesius, skaičiuojant teisėtų lūkesčių dėl nuosavybės teisių atkūrimo susiformavimo momentą nuo 2003 m. spalio 9 d. – Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimo atkurti nuosavybės teises pareiškėjai – iki 2011 m. vasario 1 d., kai buvo perduotos nuosavybės teisės į vertybinius popierius pareiškėjos pasirinkta nuosavybės teisių atkūrimo forma. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo trukmė didele dalimi buvo nulemta pačios pareiškėjos veiksmų, o valdžios institucijos ėmėsi būtinų veiksmų be nepagrįsto delsimo.  

       

      Vertindamas pareiškėjos argumentus dėl pareiškėjai nesumokėtos kompensacijos už jos tėvui nuosavybės teise priklausiusius pastatus, Teismas, remdamasis ir atitinkamais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, priminė, kad Lietuvoje įtvirtintas ribotos restitucijos principas, atkuriant nuosavybės teises (žr. taip pat sprendimą byloje Paukštis prieš Lietuvą (Nr. 17467/07), § 81), todėl pareiškėjos reikalavimas atlyginti jai pastatų rinkos kainą pareiškėjos nurodytu momentu Teismo pripažintas nepagrįstas, tokios teisės neįtvirtinus nacionalinėje teisėje ar administracinio teismo sprendimu pareiškėjos byloje. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjai buvo sumokėta kompensacija vertybiniais popieriais 2011 m. – šio sprendimo pareiškėja neginčijo. Atsižvelgęs į valstybėms suteikiamą vertinimo laisvę Konvencijos Pirmojo Protokolo Pirmojo straipsnio atžvilgiu, Lietuvos teismų ir paties Teismo praktiką susijusiose bylose, Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai nebuvo užkrauta per didelę našta. Teismas pažymėjo, kad nekonstatavus Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio pažeidimo, nelieka pagrindo tirti to paties klausimo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu.

       

      Teismo sprendimas byloje Šimaitienė prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal