• Lietuva nepažeidė L. Stankūnaitės teisių dėl užtrukusio jos dukters grąžinimo

    • 2012 m. vasarį Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir Teismas) perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybei Laimutės Stankūnaitės peticiją prieš Lietuvą (Nr. 67068/11).

      Šioje byloje, remdamasi teise į šeimos gyvenimo gerbimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. ir teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką numatančio Konvencijos 6 str. 1 d., pareiškėja skundėsi dėl Lietuvos institucijų sprendimo nustatyti pareiškėjos dukrai laikinąją globą ir dėl to, kad buvo delsiama atkurti jos ir dukros ryšį, nors jos atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dėl galimo dalyvavimo tvirkinant jos mažametę dukterį buvo nutrauktas, bei dėl to, kad teismo sprendimas dėl pareiškėjos dukters gyvenamosios vietos nustatymo kartu su ja buvo ilgai neįvykdytas.

       

       

      Civilinė byla, kurioje buvo sprendžiami pareiškėjos bendravimo su dukra, o vėliau – jos gyvenamosios vietos nustatymo klausimai, buvo nagrinėjama nuo 2008 m. pabaigos, kai mergaitės tėvas D. K. pareiškė civilinį ieškinį dėl motinos valdžios apribojimo ir kreipėsi į policiją prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl tariamo dukros tvirkinimo, teigdamas, kad prie to prisidėjo ir pareiškėja. Civilinėje byloje pareiškėjai kurį laiką buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, t.y. buvo uždrausta matytis su dukra, tačiau vėliau jos panaikintos ir nustatyta pareiškėjos bendravimo su dukra tvarka. Ikiteisminis tyrimas pareiškėjos atžvilgiu dėl galimo dalyvavimo tvirkinant dukrą buvo nutrauktas nenustačius, kad ji padarė nusikalstamą veiką. Pareiškėjos dukters gyvenamoji vieta iki bylinėjimosi buvo nustatyta su mergaitės tėvu, tačiau jam dingus be žinios, po to, kai buvo nužudyti du mergaitės tvirkinimu įtariami asmenys, 2009 m. spalį mergaitei buvo nustatyta laikinoji globa, jos laikinąja globėja paskiriant tėvo seserį N. V., kuri vėliau, mergaitės tėvui mirus, siekė nuolatinės globos teisių. Pareiškėja savo ruožtu prašė nustatyti dukters gyvenamąją vietą su ja. 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu Kėdainių rajono apylinkės teismas nustatė pareiškėjos dukters gyvenamąją vietą kartu su motina, o N. V. priešieškinį atmetė. Nors šiame sprendime buvo aiškiai nurodyta jo vykdymo tvarka, iki peticijos perdavimo jis nebuvo įvykdytas. Kėdainių rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 22 d. nutartimi leido vykdant minėtą sprendimą dėl pareiškėjos dukters perdavimo vykdyti prievarta paimant mergaitę iš jos buvimo vietos, kadangi N. V. gera valia sprendimo nevykdė. Dukros grąžinimą pareiškėjai taip pat sunkino ir tai, kad D. K. ir N. V. rėmėjai būriavosi prie mergaitės gyvenamosios vietos ir trukdė įvykdyti sprendimą.

      Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutartimi paliko galioti Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą dėl pareiškėjos dukros gyvenamosios vietos nustatymo, kuris pagal antstolio patvarkymą su policijos pagalba ir dalyvaujant vaiko teisių apsaugos specialistams galiausiai buvo įvykdytas 2012 m. gegužės 17 d.

       

       

      Teismas nusprendė bylą nagrinėti tik pagal Konvencijos 8 str. (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą). Pareiškėjos skundas dėl 2009 m. priimto sprendimo pareiškėjos dukrai skirti laikinąją globą atmestas kaip nepriimtinas dėl teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo, kadangi pareiškėja neskundė šio sprendimo pagal nustatytą tvarką administraciniams teismams.

       

      Teismas visų pirma pažymėjo, kad ryšys tarp pareiškėjos ir jos dukros patenka į šeimos gyvenimo sampratą Konvencijos 8 str. požiūriu, todėl šioje byloje buvo vertinama, ar valstybės institucijos užtikrino galimybes plėtoti motinos ir dukros ryšį ir ėmėsi būtinų priemonių motinai ir vaikui susijungti.

       

      Priimdamas sprendimą, Europos Žmogaus Teisių Teismas pareiškėjos skundus nagrinėjo juos išskirdamas į du atskirus laikotarpius: nuo 2009 m. gruodžio 23 d., kai pareiškėja pirmą kartą kreipėsi į teismą su prašymu grąžinti jai dukrą, iki 2011 m. gruodžio 16 d., kai teismas patenkino pareiškėjos prašymą; ir nuo teismo sprendimo dėl mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo su pareiškėja 2011 m. gruodžio 16 d. iki faktinio dukros grąžinimo 2012 m. gegužės 17 d.

       

       

      Vertindamas pirmąjį laikotarpį, Teismas pažymėjo, kad institucijos dėl objektyvių priežasčių užtruko iki dvejų metų, kol buvo priimtas sprendimas grąžinti pareiškėjai dukrą, be to, šiame procese Teismas nenustatė jokio valstybės institucijų delsimo. Buvo atkreiptas dėmesys į baudžiamojo proceso eigą ir tai, kad tik po metų įsigaliojo prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą pareiškėjos atžvilgiu, kai buvo galutiniu teismo sprendimu atmesti N. V. skundai šiuo požiūriu. Teismas taip pat pažymėjo, jog nacionalinis teismas, nagrinėdamas bylą dėl vaiko globos, turėjo tinkamai įvertinti vaiko interesus. Kai tik buvo pateiktos pareiškėjai palankios ekspertų išvados, be nepagrįsto delsimo per kelis mėnesius buvo priimtas sprendimas dėl dukros grąžinimo jai.

      Pareiškėja taip pat skundėsi, kad ji negalėjo matytis su dukra arba jos pasimatymai buvo labai reti. Šiuo požiūriu Teismas nurodė, kad 2008 m. gruodį skirtos laikinosios apsaugos priemonės, kurių pagrindu pareiškėjai uždrausta matytis su dukra, buvo pagrįstos, atsižvelgiant į įtarimus dėl galimo dalyvavimo tvirkinant mažametį vaiką ir jį seksualiai išnaudojant. Teismas pozityviai įvertino tai, kad pasimatymų klausimas greitai buvo peržiūrėtas, numatant galimybę pareiškėjai reguliariai matytis su dukra.

      Teismas palankiai įvertino pareiškėjai ir jos dukrai teiktą psichologinę pagalbą, kurios dėka jų santykiai pagerėjo ir sustiprėjo emocinis ryšys. Teismas taip pat teigiamai įvertino ir vaiko teisių apsaugos tarnybų įsitraukimą.

      Teismas nusprendė, kad dukra iš pareiškėjos buvo paimta, o po to jos pasimatymai su ja buvo ribojami dėl objektyvių priežasčių, o visa proceso eiga sprendžiant vaiko globos klausimus iki sprendimo grąžinti pareiškėjai dukrą priėmimo buvo tinkamai organizuota ir valstybės institucijos elgėsi pakankamai atidžiai.

       

       

      Nagrinėdamas antrąjį laikotarpį, Teismas pastebėjo, kad buvusi mergaitės globėja N. V. iš karto ėmėsi sprendimo įvykdymą apsunkinančių veiksmų, visų pirma laikydama mergaitę namuose ir neleisdama jos į mokyklą, valstybės institucijoms taip pat teko susidurti su didele N. V. rėmėjų minia, kuri fiziškai trukdė jį įvykdyti. Konsultuojantis su policija, psichologais ir vaiko teisių apsaugos tarnybomis antstolė parengė sprendimo vykdymo planą, pagal kurį galiausiai pavyko mergaitę perduoti pareiškėjai.

      Teismas palankiai įvertino tai, kad valstybės institucijos nesitaikstė su N. V. pasipriešinimu sprendimo vykdymui ir skyrė jai didelę baudą, o vėliau ji buvo patraukta ir baudžiamojon atsakomybėn.

      Atsižvelgdamas į visas institucijų pastangas, siekiant užtikrinti teismo sprendimo grąžinti pareiškėjai dukrą įvykdymą, Teismas nusprendė, jog valstybės institucijos šiuo požiūriu elgėsi pakankamai atidžiai.

       

       

      Galiausiai Teismas taip pat nusprendė, jog pareiškėja buvo pakankamai įtraukta į reikšmingus teisminius procesus ir buvo tinkamai atstovaujama, todėl buvo užtikrintos Konvencijos 8 str. procesinės garantijos.

       

      Teismas vienbalsiai nusprendė, kad valstybės institucijos tinkamai užtikrino pareiškėjos teises ir šios bylos aplinkybėmis nebuvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis.

       

       

       

      Teismo sprendimas byloje Stankūnaitė prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal