• Lietuva pažeidė teismo nešališkumo principą

    • 2018 m. spalio 16 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas arba EŽTT) paskelbė sprendimą byloje Dainelienė prieš Lietuvą (peticijos Nr. 23532/14), priimtą bylą išnagrinėjus 3 teisėjų Komitete, kuriuo konstatavo, kad pareiškėjos kasacinį skundą atmetusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegija buvo šališka ir pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą).  

       

      Pareiškėja savo peticijoje Teismui teigė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo trijų teisėjų atrankos kolegija, atmetusi kasacinį skundą jos baudžiamojoje byloje, buvo šališka, nes kolegijos pirmininkas buvo ikiteisminį tyrimą pareiškėjos atžvilgiu atlikusio prokuroro tėvas.   

       

      Pirmiausia Teismas atmetė Vyriausybės argumentus, jog peticija nepriimtina dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo. Vyriausybės teigimu, pareiškėja šiuo požiūriu turėjo galimybę pašalinti pirmo kasacinio skundo trūkumus ir teikti naują kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, atkreipdama dėmesį į pažeistą nešališkumo principą. Vis dėlto, Teismo nuomone, pareiškėjai neprivalo keliskart kreiptis į tą pačią instituciją, kai pirmesni jų skundai buvo atmesti (žr. NA prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 25904/07, § 91, 2008 m. liepos 17 d.; Zdravko Stanev prieš Bulgariją, Nr. 32238/04, § 29, 2012 m. lapkričio 6 d.). Pažymėdamas, kad Vyriausybės paminėta „priemonė“ yra ne skundas aukštesnės instancijos teismui, o kreipimasis į tą patį teismą, ir pabrėždamas, kad pareiškėja neturėjo galimybės siekti teisėjo V.G. nušalinimo, nes jos skundo priimtinumo klausimas buvo nagrinėjamas rašytiniame procese, Teismas paskelbė peticiją priimtina.      

       

      Nagrinėdamas peticiją iš esmės Teismas rėmėsi gausia savo praktika ir joje išdėstytais bendraisiais principais panašiose bylose, kur Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nešališko teismo garantija vertinama taikant subjektyvųjį ir objektyvųjį testus (žr., pvz., Kyprianou prieš Kiprą [DK], Nr. 73797/01, § 118, ECHR 2005-XIII). Pastebėdamas, kad byloje nesant įrodymų apie teisėjo V.G. subjektyvųjį šališkumą, Teismas vertino šališkumą tik objektyviuoju aspektu. Teismo nuomone, pareiškėjai galėjo kilti abejonių dėl teisėjo V.G. šališkumo, nes jo sūnus M.G. buvo ikiteisminį tyrimą pareiškėjos atžvilgiu atlikęs prokuroras. Teismas pritarė Vyriausybei, jog Lietuva yra maža šalis ir gali atsitikti taip, kad bylos šalis saisto artimi giminystės ryšiai (žr. Dorozhko ir Pozharskiy prieš Estiją, Nr. 14659/04 ir 16855/04, § 53, 2008 m. balandžio 24 d.), tačiau pabrėžė, kad Susitariančiosioms Šalims kyla pareiga sukurti tokią teisinę sistemą, kad ji atitiktų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus. Anot Teismo, šioje byloje, pirma, tokia sistema turėjo užtikrinti, kad teisėjas negautų bylos, kurioje prokuroras - jo sūnus; antra, jeigu vis dėlto teisėjas gavo tokią bylą, jis turėjo patikrinti, ar jo sūnus yra toje byloje proceso dalyvis. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš bylos aplinkybių matyti, jog tokios sistemos nebuvo, o teisėjas apie susidariusias aplinkybes niekam nepranešė. Be to, nacionalinė teisė neįtvirtina reikalavimo nurodyti prokuroro pavardę kasaciniame skunde. Vertinant šios bylos aplinkybes, buvo ypač svarbu tai, kad teisėjo sūnus palaikė kaltinimą, todėl atliko itin svarbų vaidmenį procese. Tokie artimi giminaičiai, - prokuroras sūnus ir baudžiamąją bylą galutinėje instancijoje nagrinėjęs teisėjas tėvas, kuris dar ir pirmininkavo skundą vertinusiai kolegijai, sukėlė abejonių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nešališkumu. Atkreipdamas dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriuje yra 16 teisėjų, Teismas nusprendė, kad nebūtų kilę jokių praktinių sunkumų teisėją V.G. pakeisti. Vertinant šią situaciją, Teismo nuomone, pažymėtina ir tai, kad trūkumas nebegalėjo būti pašalintas, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas - galutinė instancija, o kasacinis procesas savo padariniais ypatingai svarbus kaltinamajam. Jeigu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas būtų išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, byla galėjo būti perduota žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (žr. Morice prieš Prancūziją [DK], Nr. 29369/10, § 88, ECHR 2015). Nusprendęs, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo trijų teisėjų atrankos kolegijos sudėtis neužtikrino nešališkumo principo ir neatitiko Konvencijos standartų objektyviuoju aspektu, Teismas nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą.    

       

      Teismas priteisė pareiškėjai 3 500 eurų neturtinei žalai ir 500 eurų bylinėjimosi ir kitoms išlaidoms atlyginti.          

       

      Teismo sprendimas byloje Dainelienė prieš Lietuvą

       

       

       

       

       

       

    Atgal