• Nustatytas dar vienas pažeidimas dėl pernelyg ilgos suėmimo trukmės

    • 2019 m. kovo 26 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas arba EŽTT) paskelbė sprendimą byloje Velečka ir kiti prieš Lietuvą (peticijų Nr. 56998/16, 58761/16, 60072/16 ir 72001/16), kuriuo konstatavo, jog Lietuvos teismai, tęsdami pareiškėjams taikytos kardomosios priemonės – suėmimo terminą, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 3 dalį (teisė į laisvę ir saugumą), nes pareiškėjų suėmimo trukmė buvo pernelyg ilga.

       

      Šioje byloje pareiškėjai S. Velečka, N. Tučkus, A. Petkauskas ir T. Petrošius, kurie šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmes Marijampolės ir Kybartų pataisos namuose, skundėsi dėl pernelyg ilgos suėmimo trukmės – jų kardomasis kalinimas truko beveik 5 metus (nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn.). Jie buvo suimti 2013 m. sausį, įtariant, kad susitarę bendrai nusikalstamai veikai neteisėtai disponavo, gabeno kontrabanda ir platino labai didelius narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekius. Nacionaliniai teismai suėmimo terminą tęsė kas 2 ar 3 mėnesius priimdami nutartis, kurias grindė tuo, kad suimtieji gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų arba daryti naujus nusikaltimus, bei atsižvelgdami į įtariamųjų ankstesnius teistumus ar ryšius užsienyje. Ikiteisminio tyrimo metu, kuris truko apie 1 metus ir 6 mėnesius, priimdami nutartis dėl suėmimo termino tęsimo, teismai atkreipė dėmesį ir į tai, jog buvo reikalinga atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, įskaitant ir pasikartojančius teisinės pagalbos prašymus užsienio institucijoms. Baudžiamoji byla, kurioje buvo 13 kaltinamųjų ir 85 liudytojai, teismui buvo perduota 2014 m. liepos mėn. Bylos nagrinėjimo metu iš viso įvyko 41 teismo posėdis, tačiau daug jų buvo atidėta ir atšaukta dėl procesinių priežasčių. 2017 m. gruodžio 20 d. Klaipėdos apygardos teismui baudžiamojoje byloje priėmus apkaltinamąjį nuosprendį pareiškėjai buvo nuteisti už tai, kad organizavo ar vadovavo nusikalstamam susivienijimui bei neteisėtai disponavo, gabeno kontrabanda ir platino narkotines ir psichotropines medžiagas. S. Velečka buvo nuteistas 14 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kiti trys – 13 metų laisvės atėmimo bausmėmis. Šiuo metu baudžiamoji byla yra nagrinėjama Lietuvos apeliaciniame teisme.

       

      Spręsdamas dėl suėmimo trukmės pagrįstumo Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ypatingai ilga pareiškėjų kardomojo kalinimo trukmė – beveik penkeri metai - kelia rimtą susirūpinimą ir reikalauja, kad valdžios institucijos pateiktų itin svarias priežastis tam, kad ją būtų galima pateisinti.

       

      Teismas, vertindamas bylos aplinkybes, nesuabejojo nacionalinių teismų išvadomis, kad per visą vertinamą laikotarpį buvo pagrįstas įtarimas, jog pareiškėjai padarė jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos teismai, nagrinėdami pareiškėjų suėmimo pagrindus, kruopščiai įvertino visus reikšmingus veiksnius ir savo sprendimus, be kita ko, grindė konkrečiomis pareiškėjų bylos aplinkybėmis, jų asmenine ir finansine padėtimi, kriminaline praeitimi ir ryšiais užsienyje. Todėl, Teismo vertinimu, nebuvo pagrindo teigti, kad priežastys, kuriomis rėmėsi nacionaliniai teismai, buvo nurodytos in abstracto arba kad teismai skyrė (pratęsė) pareiškėjams kardomąjį kalinimą remdamiesi tapačiais ar stereotipiniais pagrindais, naudodami iš anksto parengtą šabloną arba formalią ir abstrakčią kalbą. Todėl Teismas buvo įtikintas, kad nacionaliniai teismai nenaudojo „bendrų ir abstrakčių“ argumentų tęsiant pareiškėjų suėmimą, o jų nurodomos priežastys buvo reikšmingos ir pakankamos.

       

      Teismui sprendžiant dėl to, ar valdžios institucijos parodė „reikiamą stropumą“ pareiškėjams iškeltoje baudžiamojoje byloje, Teismas atkreipė dėmesį, kad ikiteisminis tyrimas, kuris po pareiškėjų sulaikymo truko beveik 1 metus ir 6 mėnesius, buvo susijęs su dideliu skaičiumi nusikalstamų veikų, kurias įvykdė nusikalstamas susivienijimas, ir tyrimas buvo pakankamai sudėtingas bei susijęs su poreikiu atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus užsienyje, todėl laikėsi nuomonės, kad ikiteisminio tyrimo valdžios institucijų veiksmai atitiko „reikiamo stropumo“ standartą pagal Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį.

       

      Vertindamas teismų veiksmus organizuojant baudžiamosios bylos nagrinėjimą, Teismas sutiko su Vyriausybės argumentais, kad pareiškėjams iškelta baudžiamoji byla buvo sudėtinga ir didelės apimties, tačiau vis dėlto laikėsi nuomonės, kad nei bylos sudėtingumas, nei faktas, kad ji buvo susijusi su organizuotu nusikalstamumu negali pateisinti tokios ilgos suėmimo trukmės.

       

      Teismas taip pat sutinka, kad pats tyrimas buvo sudėtingas dėl poreikio surinkti įrodymus užsienyje, nes nusikaltimai buvo įvykdyti ne vienoje užsienio valstybėje, tačiau nustatydamas Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies pažeidimą Teismas atkreipė dėmesį, kad nebuvo imtasi kokių nors priemonių bylos nagrinėjimui paspartinti, atsižvelgiant į pertraukas tarp posėdžių. Teismas neįžvelgė jokių valdžios institucijų pastangų nustatant griežtesnį ir veiksmingesnį teismo posėdžių tvarkaraštį, siekiant išvengti pasikartojančių bylos nagrinėjimo atidėjimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Teismas padarė išvadą, kad valdžios institucijos neparodė „reikiamo stropumo“ organizuojant pareiškėjams iškeltos baudžiamosios bylos, kurios metu jie buvo kardomajame kalinime, nagrinėjimą. Todėl Teismas konstatavo Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies pažeidimą.

       

      Vertindamas pareiškėjų skundus pagal Konvencijos 8 straipsnį (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) dėl ilgalaikių pasimatymų su sutuoktinėmis nesuteikimo jų kardomojo kalinimo laikotarpiu Teismas, atsižvelgęs, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjai dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo tinkamai į kalinimo įstaigos administraciją nesikreipė, įstatymuose nustatyta tvarka nacionaliniams teismams nesiskundė arba jų skundai dar yra nagrinėjami nacionaliniuose teismuose bei kartu įvertinęs pareiškėjams užtikrintas bendravimo galimybes, nusprendė, kad jų šeimos gyvenimas dėl to nenukentėjo, todėl pareiškėjai negali teigti esą Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo aukomis. Šias peticijų dalis Teismas pripažino nesuderinamomis ratione personae su Konvencijos nuostatomis Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies a punkto požiūriu ir atmetė pagal Konvencijos 35 straipsnio 4 dalį.

       

      Atsižvelgęs į savo išvadas dėl skundų pagal Konvencijos 8 straipsnį, Teismas atmetė ir pareiškėjų skundus dėl Konvencijos 13 straipsnio (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę) kaip nesuderinamus ratione materiae pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis.

       

      Pareiškėjai reikalavo po 40 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Konstatavęs Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies pažeidimą Teismas pareiškėjams priteisė po 6 600 eurų.

       

      Teismo sprendimas byloje Velečka ir kiti prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal