• Nustatytas Konvencijos pažeidimas dėl neteisėto laisvės atėmimo sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo

    • 2018 m. birželio 26 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas arba EŽTT) paskelbė sprendimą byloje D.R. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 691/15), kuriuo konstatavo, jog nacionalinių institucijų veiksmai, išvežant pareiškėją teismo psichiatrijos ekspertizei bei taikant jos atžvilgiu priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį gydymą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje,  pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalį (teisė į laisvę ir saugumą).  

       

      Šioje byloje pareiškėjos D.R. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl to, kad ji viešoje vietoje tyčia sukėlė fizinį skausmą nepilnametei ir tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tenkinant prokuroro prašymą dėl ekspertizės skyrimo, D.R. buvo paskirta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė. Pareiškėjai diagnozavus lėtinį psichikos sutrikimą, dėl kurio ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, ir nustačius, jog jai reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, teismas nusprendė atleisti D.R. nuo baudžiamosios atsakomybės ir taikyti jai priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį gydymą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro režimo sąlygomis. Pareiškėja tokią nutartį apskundė apeliacine tvarka, teigdama, kad teismas neišklausė jos asmeniškai, nepaisė, kad ji tuo metu savo noru ambulatoriškai gydėsi, nepaskyrė naujos ekspertizės ir nevertino jos pavojingumo visuomenei. D.R. taip pat skundėsi, kad policija teismo psichiatrijos ekspertizei ją išvežė prieš jos valią, taip neteisėtai atimdama iš jos laisvę. Apeliacinis teismas, remdamasis teismo psichiatrijos ekspertizės išvadomis ir pažymėdamas, kad pareiškėja negalėjo suvokti, jog ji kėlė pavojų visuomenei ir jog jai buvo reikalingas medicininis gydymas, apeliacinį skundą atmetė. D.R. buvo priverstinai hospitalizuota vieneriems metams. Pareiškėja, skųsdamasi, kad iš jos neteisėtai buvo atimta laisvė prieš jos valią išvežant teismo psichiatrijos ekspertizei ir vėliau taikant priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį gydymą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, kreipėsi į EŽTT. Teismas vertino, ar toks pareiškėjos laisvės atėmimas atitiko Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnyje (teisė į laisvę ir saugumą) keliamus reikalavimus.

       

      Pirmiausia Teismas atmetė Vyriausybės argumentus dėl nepriimtinumo pareiškėjai nepanaudojus visų vidaus teisinės gynybos priemonių skundo dėl laisvės atėmimo vežant teismo psichiatrijos ekspertizei atžvilgiu. Teismo nuomone, pareiškėja tokį savo skundą išdėstė teikdama apeliaciją baudžiamojoje byloje, skųsdama pirmos instancijos teismo nutartį atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės ir taikyti priverčiamąją medicinos priemonę, todėl konstatavo, kad ji šiuo požiūriu neprivalėjo pasitelkti dar vienos priemonės – civilinio ieškinio, kurios veiksmingumą Teismas yra pripažinęs savo sprendimuose bylose Venskutė prieš Lietuvą (Nr.10645/08), Varnas prieš Lietuvą (Nr. 42615/06).   

       

      Vertindamas pareiškėjos skundo dėl laisvės apribojimo vežant pareiškėją teismo psichiatrijos ekspertizei esmę, Teismas nusprendė, kad nurodytomis aplinkybėmis, - pareiškėja pasipriešino policijos pareigūnams, buvo surakinta antrankiais ir išvežta policijos automobiliu, - laisvė iš jos buvo atimta. Remdamasis savo praktika panašiose bylose, Teismas atkreipė dėmesį, kad laisvės atėmimas, siekiant asmenis pristatyti teismo psichiatrijos ekspertizei teismo nurodymu, taip pat turi atitikti Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus. Šiuo požiūriu Teismas pažymėjo, kad teismo nutartis paskirti pareiškėjos psichiatrijos ekspertizę pagal Baudžiamojo proceso kodekso 208 ir 209 straipsnius (ekspertizės skyrimo pagrindai ir ekspertizės skyrimo tvarka) bet kuriuo atveju neleido atimti laisvės iš pareiškėjos, todėl konstatavo, kad pareiškėjos laisvės atėmimas siekiant pristatyti ją teismo psichiatrijos ekspertizei nacionalinėje teisėje pagrindo neturėjo. Todėl Teismas nusprendė, kad laisvė iš pareiškėjos buvo atimta ne įstatymo nustatyta tvarka, pažeidžiant Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį.  

       

      Vertindamas pareiškėjos antrą skundo dalį – dėl tariamo laisvės atėmimo pritaikant jos atžvilgiu priverčiamąją medicinos priemonę, t.y. stacionarinį gydymą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, Teismas taip pat atmetė Vyriausybės argumentus dėl nepriimtinumo, teigdamas, kad tais atvejais, kai keliamas laisvės atėmimo teisėtumo klausimas, ieškinys dėl žalos atlyginimo iš valstybės nėra priemonė, kurią būtina panaudoti. Teisė į laisvę, išskyrus tuos atvejus, kai laisvė atimama „įstatymo nustatyta tvarka“ ir teisė gauti kompensaciją už bet kokį laisvės atėmimą, pažeidžiant Konvencijos 5 straipsnio reikalavimus, yra dvi skirtingos teisės. Šiuo atveju, Teismo nuomone, civilinis ieškinys dėl kompensacijos už padarytą žalą, - kompensacinio pobūdžio priemonė, - nebūtų nutraukęs pareiškėjos prievartinės hospitalizacijos, todėl negalėjo būti veiksminga priemonė, kurią D.R. privalėjo panaudoti Konvencijos 35 straipsnio 1 dalies požiūriu.  

       

      Nustatant Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies pažeidimą pareiškėjos skundo dėl laisvės atėmimo pritaikant jos atžvilgiu priverčiamąją medicinos priemonę atžvilgiu, Teismui svarbiausia buvo tai, kad procesas dėl pareiškėjos prievartinės hospitalizacijos buvo savavališkas. Pirmiausia Teismas, remdamasis bendraisiais panašaus pobūdžio bylose nustatytais principais (pvz., Shtukaturov v. Russia (Nr. 44009/05), Stanev v. Bulgaria (Nr. 36760/06)), atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja nebuvo asmeniškai išklausyta nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teismuose. Nepaisant to, kad tuo metu galioję įstatymai nenumatė privalomo tokio asmens dalyvavimo posėdyje, ir to, kad pareiškėja buvo atstovaujama advokato, Teismas pabrėžė, kad procese buvo vertinama pareiškėjos psichinė būklė, todėl jos dalyvavimas buvo itin svarbus. Be to, Teismo nuomone, byloje nebuvo jokios užuominos, kad D.R. psichinė būklė tuo metu jos dalyvavimą procese būtų padariusi beprasmiu. Šiuo požiūriu Teismas akcentavo dar tai, kad pareiškėja pati prašė suteikti jai progą dalyvauti bylos nagrinėjime, tačiau į tokį jos prašymą pirmos instancijos teismas net neatsakė ir nepaaiškino, kodėl ji nebuvo įtraukta į savo bylos nagrinėjimą. Nebuvo atsižvelgta į jos ar jos advokato teikiamus prašymus -  paskirti naują psichiatrijos ekspertizę, skirti ne tokią griežtą priverčiamąją medicinos priemonę, nors pati pareiškėja baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu prisipažino sukėlusi fizinį skausmą nepilnametei. Įvertinęs procesą pareiškėjos baudžiamojoje byloje, Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimai buvo vos kelių puslapių apimties, perrašant psichiatrijos ekspertizės išvadas ir nepateikiant jokių argumentų, kodėl pareiškėją būtina hospitalizuoti, ir pabrėžė, kad sveikatos priežiūros specialistams suteiktus plačius įgaliojimus turi atsverti procesas, skirtas automatinei prievartinei hospitalizacijai išvengti. Įvertinęs visą turimą bylos medžiagą, Teismas nusprendė, kad pareiškėjos prievartinė hospitalizacija buvo paskirta savavališko proceso metu, todėl pareiškėjos laisvė buvo atimta ne įstatymo nustatyta tvarka, kaip yra reikalaujama Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje.

       

      Spręsdamas dėl žalos atlyginimo D.R. pagal Konvencijos 41 straipsnį, Teismas pažymėjo, kad ji išgyveno nusivylimą ir sielvartą, todėl priteisė 7 500 eurų neturtinei žalai atlyginti.          

       

      Teismo sprendimas byloje D.R. prieš Lietuvą (anglų kalba)

       


       

    Atgal