• Nustatytas Konvencijos pažeidimas dėl policijos smurto sulaikymo metu

    • Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) byloje Žemaitis prieš Lietuvą (peticijos Nr. 74302/17) nustatė, kad pareiškėjas patyrė Konvencijos 3 straipsnio (kankinimo uždraudimas) draudžiamą elgesį dėl policijos pareigūnų jėgos panaudojimo sulaikymo metu. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo skundo dėl policijos netinkamo elgesio tyrimas neatitiko Konvencijos 3 straipsnio procesinių reikalavimų.

       

      A. Žemaitis buvo sulaikytas 2014 m. birželio 30 d. naktį, kai policijos patrulis, gavęs pranešimą apie galimai padarytą administracinį teisės pažeidimą ir nuvykęs į įvykio vietą, pamatė jį einantį gatve ir liepė sustoti, tačiau šiam pradėjus bėgti, jį pasivijo ir panaudojo fizinę prievartą ir specialiąsias priemones. Pareiškėjo teigimu, sulaikymo metu jis nesipriešino, o policijos pareigūnas tyčia, nesant jokio pagrindo, panaudojo fizinės prievartos veiksmus ir fizinį smurtą dėl ko, kaip buvo nustatyta specialistų, jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Be to, pareiškėjui paprašius surasti nukritusius akinius, policijos patrulis tyčia užmindamas juos sulaužė. Pareiškėjui pateikus skundą dėl policijos neteisėtų veiksmų, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 str. 1 d. (Piktnaudžiavimas). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad policijos patrulis viršijo jam suteiktus įgaliojimus, be jokios priežasties tyčia panaudojo fizinį smurtą prieš pareiškėją, sugadino jo turtą ir tuo savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. 1 d. Tačiau apeliacinės instancijos teismas panaikino apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė išteisinamąjį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė prokuroro ir nukentėjusiojo kasacinius skundus, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, jog policijos patrulis atliko sulaikymo veiksmus, kurie buvo būtini toje situacijoje, nepažeisdamas policijos veiklą reglamentuojančių norminių teisės aktų nuostatų.

       

      Spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio materialaus pažeidimo, Teismas visų pirma pažymėjo, kad kai asmuo susiduria su teisėsaugos institucijomis, bet koks jėgos panaudojimas, kuris nėra griežtai būtinas dėl jo paties elgesio, žemina žmogaus orumą ir iš esmės nėra suderinamas su Konvencijos 3 straipsnyje numatyta teise.

      Remiantis šioje byloje pateiktomis teismo medicinos ekspertų išvadomis, kurios nebuvo užginčytos teismo proceso metu, sužalojimai pareiškėjui padaryti ne mažiau kaip 22 trauminiais poveikiais. Teismas pažymėjo, kad net jeigu pareiškėjas priešinosi suėmimui ir policijos pareigūnas turėjo jį parversti ant žemės, prispausti ir uždėti antrankius, taip padarydamas sužalojimus ant pareiškėjo rankų, krūtinės ir kairio skruosto, tai nepaaiškina dar vieno sužalojimo – poodinės kraujosruvos ant pareiškėjo kairės ausies. Remiantis medicinos eksperto išvada, poodinė kraujosruva kairės ausies kaušelio srityje yra būdinga smūgio sudavimui (pvz., kumščiu), o ne stipriai spaudžiant ranka ar pirštais. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas viso proceso metu teigė, kad jam gulint ant žemės, policijos pareigūnas smogė į veidą, teismo proceso metu nei vienas policijos pareigūnas nebuvo klausiamas apie šį konkretų sužalojimą, nebuvo pateikta jokių alternatyvių paaiškinimų. Nors Vilniaus apygardos teismas teigė, kad kraujosruvos kairės ausies kaušelyje atsiradimo priežastimi galėjo būti sudužę pareiškėjo akiniai, tačiau ši hipotezė nebuvo pagrįsta įrodymais, įskaitant medicinos ekspertų išvadas, kuriose nebuvo nustatyta, kad kurie nors pareiškėjo patirti sužalojimai galėjo atsirasti dėl dūžtančio stiklo.

      Šiuo požiūriu Teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai asmuo yra valstybės institucijų žinioje, pvz., laisvės apribojimo atveju, galioja pakankamai įtikinama faktinė prezumpcija dėl asmens patirtų sužalojimų sulaikymo metu, todėl Vyriausybei tenka įrodinėjimo našta pateikti įtikinamą paaiškinimą pateikiant įrodymus, galinčius sukelti abejones dėl pareiškėjo pateikiamos įvykių versijos. Šioje byloje įtikinamų paaiškinimų iš kur atsirado sužalojimas pareiškėjo kairioje ausyje Teismui pateikta nebuvo, todėl Teismas konstatavo, kad pareiškėjui buvo suduota per veidą jo nurodytomis aplinkybėmis, t. y. po to, kai jis jau buvo policijos pareigūno parverstas ant žemės.

      Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad smūgis į sulaikomo asmens galvos sritį, dėl kurio veidas gali ištinti ar atsirasti kitų sužalojimų, ypatingai dėl smūgio vietos, sudaro rimtą prielaidą Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui. Teismas taip pat yra nustatęs, kad policijos pareigūno pliaukštelėjimas per veidą, net ir nesukeliantis ilgalaikių pasekmių asmeniui, yra laikomas žeminančiu elgesiu ir patenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį.

      Teismo vertinimu, neatsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo sužalojimas buvo pakankamai nežymus, policijos pareigūno smūgis į veidą pareiškėjui po to, kai šis jau buvo pargriautas ant žemės, pažemino jo orumą ir iš esmės buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

       

      Vertindamas pareiškėjo skundų tyrimo veiksmingumą, Teismas priminė, kad tais atvejais, kai asmenys pagrįstai skundžiasi patyrę Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiantį elgesį dėl policijos ar kitų valstybės pareigūnų veiksmų, valstybei kyla pareiga užtikrinti veiksmingą oficialų įvykio ištyrimą ir nustatyti, ar jėgos panaudojimas buvo pateisinamas.

      Šioje byloje Teismas teigiamai pažymėjo tai, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas nedelsiant po pareiškėjo pateikto skundo, tyrimą atliko pareigūnai, kurie buvo praktiškai nepriklausomi nuo pareiškėjo sulaikyme dalyvavusių pareigūnų, o pats pareiškėjas galėjo veiksmingai dalyvauti tyrime.

      Teismo teigimu, šioje byloje pagrindinė institucijų užduotis buvo išsiaiškinti pareiškėjo sulaikymo aplinkybes – ypač tai, ar pareiškėjas priešinosi sulaikomas ir kokių veiksmų ėmėsi policijos pareigūnai. Teismas negalėjo nepastebėti to fakto, kad nei vienas policijos pareigūnas, dalyvavęs tos nakties įvykiuose, savo tarnybiniuose pranešimuose detaliai neaprašė pareiškėjo sulaikymo aplinkybių. Net ir policijos pareigūnas, kuris sulaikė pareiškėją, jį pagriovė, laikė prispaudęs prie žemės ir ištraukė pareiškėjo rankas, savo tarnybiniame pranešime nepaminėjo nei vienos šios aplinkybės. Teismo nuomone, tai ne tik nepateisinama iš principo, tačiau dėl šios aplinkybės tyrėjai negalėjo tiksliai nustatyti sulaikymo aplinkybių.

      Be to, Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu policijos pareigūnas tvirtino, jog buvo įprasta praktika, kad visus oficialius tarnybinius pranešimus surašo jaunesnysis pareigūnas, todėl ir tą naktį visus tarnybinius pranešimus surašė pareigūnas, sulaikęs pareiškėją, o kiti pareigūnai juos tik pasirašė. Teismo vertinimu, tas faktas, kad visi tarnybiniai pranešimai buvo surašyti vieno pareigūno, smarkiai pakenkė jų patikimumui.

      Be to, kaip jau minėjo Teismas, tyrimo metu nebuvo nustatytos kraujosruvos ant pareiškėjo kairiosios ausies atsiradimo aplinkybės ir nebuvo vertinami policijos pareigūno jėgos panaudojimo, sukėlusio šį pareiškėjo sužalojimą, būtinumas ir proporcingumas.

      Sprendime Teismas taip pat pažymėjo, kad pareigūnai turi imtis visų įmanomų priemonių, kad užtikrintų įrodymus, o šioje byloje pareigūnai nesiėmė jokių veiksmų dėl sulūžusių pareiškėjo akinių – jie nenuvyko į suėmimo vietą jų ieškoti ir neperspėjo pareiškėjo, kad neimtų akinių iš įvykio vietos, kol pareigūnai jos neapžiūrėjo. Ši pareigūnų klaida užkirto kelią objektyviai ištirti pareiškėjo skundą dėl sulaužytų akinių ir lėmė skundo atmetimą teismuose.

      Galiausiai Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skundėsi ir dėl Vilniaus apygardos teismo įžeidžiančių ir neetiškų teiginių apie jo asmenybę. Teismas pažymėjo, kad nacionaliniai teismai turėjo spręsti, ar policijos pareigūnas prieš pareiškėją naudojo perteklinę jėgą, o ne nagrinėti kaltinimus prieš pareiškėją. Todėl Teismas laikė nepriimtina tai, kad apeliacinio teismo sprendimas rėmėsi prielaida, kad pareiškėjas padavė skundą prieš pareigūną iš piktos valios, pats siekdamas išvengti administracinės atsakomybės.

      Teismas, remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad šioje byloje pareiškėjo teiginių dėl policijos pareigūno smurto tyrimas neatitiko veiksmingumo standarto pagal Konvencijos 3 straipsnį.

       

      Teismas pareiškėjui priteisė 15 000 Eur neturtinei žalai ir 1 000  Eur patirtoms teisinėms išlaidoms atlyginti.

       

      Teismo sprendimas byloje Žemaitis prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal