• Nustatytas nuosavybės teisių pažeidimas dėl neišmokėto teisėjos atlyginimo už įgaliojimų sustabdymo laiką

    • 2020 m. balandžio 21 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) paskelbė sprendimą byloje Anželika Šimaitienė prieš Lietuvą (Nr. 36093/13), kurioje pareiškėja, remdamasi teisę į teisingą bylos nagrinėjimą garantuojančiu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu, skundėsi, kad nagrinėjant bylą pagal jos ieškinį prieš Lietuvos Respublikos Prezidentą dėl neteisėto ir nepagrįsto atleidimo iš teisėjos pareigų jai nebuvo užtikrinta teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą, šiuo požiūriu pareiškėja teigė, kad jos bylą nagrinėję keli Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai neužilgo buvo paskirti į aukštesnes pareigas. Be to, pareiškėja teigė, kad jai nebuvo užtikrinta nekaltumo prezumpcija pagal Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, kadangi dėl senaties nutraukus jos atžvilgiu iškeltą baudžiamąją bylą dėl piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo atliekant teisėjos pareigas, civilinę bylą dėl atleidimo ir neišmokėto atlyginimo nagrinėję teismai atmetė jos ieškinį, nurodę, kad bylos nutraukimas suėjus senaties terminams negali būti prilygintas išteisinimui. Šioje byloje pareiškėja, remdamasi Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsniu, taip pat skundėsi nuosavybės teisių pažeidimu dėl jai neišmokėto atlyginimo už laikotarpį nuo jos teisėjos įgaliojimų sustabdymo iki atleidimo, nors aktuali  Teismų įstatymo 47 straipsnio redakcija numatė, jog turi būti sumokamas atlyginimas už įgaliojimų sustabdymo laiką, jei teismo sprendimu teisėjas baudžiamojoje byloje nepripažįstamas kaltu.

       

      Atsižvelgęs į tai, kad bylos teisėjams paskirstomos automatizuotai, pasinaudojant kompiuterine programa, o taip pat į tai, kad byloje nebuvo jokių įrodymų, kad Respublikos Prezidentė būtų dariusį spaudimą teisėjams, taip pat įvertinęs apeliacinės instancijos teismo argumentaciją dėl pareiškėjos pateiktų procesinių prašymų ir skundų, EŽTT neįžvelgė jokių teismo šališkumo požymių. Nagrinėdamas pareiškėjos teiginius, jog du apeliacinės instancijos teisėjai buvo paaukštinti pareigose už Prezidentei palankų sprendimą, susipažinęs su Vyriausybės pristatyta detalia teisėjų paskyrimo į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą procedūra, o taip pat atsižvelgęs ir į atitinkamų teisėjų profesinę ir akademinę patirtį bei šių teisėjų kandidatūrų vienbalsį palaikymą Teisėjų taryboje, EŽTT neturėjo abejonių dėl teismo nepriklausomumo.

       

      Vyriausybė teikė išankstinį prieštaravimą, įrodinėdama, jog pareiškėjos skundas buvo susijęs su būsimomis pajamomis ir todėl neišmokėtas atlyginimas įgaliojimų sustabdymo laikotarpiu nėra „nuosavybė“ Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio požiūriu, kadangi pagal Konvenciją pareiškėja nuosavybę turėtų tik esant „teisėtiems lūkesčiams“ gauti neišmokėtą atlyginimą. Taigi Vyriausybė prašė Europos Žmogaus Teisių Teismo atmesti šį skundą kaip nesuderinamą ratione materiae požiūriu.

       

      Europos Žmogaus Teisių Teismas nesutiko su Vyriausybės pozicija ir nusprendė, jog šios bylos aplinkybėmis Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatos yra taikytinos. EŽTT pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimas sumokėti atlyginimą už įgaliojimų sustabdymo laiką rėmėsi Teismų įstatymo 47 straipsnio nuostatomis. Priimdami sprendimus, nacionaliniai teismai vadovavosi pareiškėjos atleidimo metu galiojusia Teismų įstatymo redakcija, pagal kurią negauto atlyginimo kompensacijai teisėjui pakako įrodyti, kad baudžiamasis persekiojimas negalimas arba teismo sprendimu baudžiamojoje byloje teisėjas nepripažįstamas kaltu. EŽTT nusprendė, jog nacionaliniai teismai į savo vertinimą įtraukė papildomą įstatyminį reikalavimą dėl įgaliojimų sustabdymo pagrįstumo, kuris nebuvo numatytas vidaus teisėje. EŽTT pažymėjo, kad jo kompetencija vertinti atitiktį vidaus teisei yra ribota, nes tai visų pirma atlieka nacionaliniai teismai, tačiau šioje byloje vidaus teismų argumentacijai pritrūko tikslumo ir nuoseklumo, be to, ji neatitiko įstatymo raidės, todėl, Strasbūro teismo manymu, nacionalinių teismų sprendimai buvo savavališki. Be to, EŽTT manymu, pareiškėjai negalėjo būti atsisakyta sumokėti negauto atlyginimo dėl drausminės atsakomybės pritaikymo, kadangi vidaus teisėje nei įgaliojimų sustabdymo metu, nei pareiškėjos atleidimo metu nebuvo numatyta galimybė sustabdyti teisėjo įgaliojimus drausminio proceso kontekste, tokia galimybė vidaus teisėje buvo įtvirtinta tik vėliau. Todėl EŽTT nusprendė, kad pareiškėja negalėjo numatyti, jog nesant apkaltinamojo nuosprendžio jai bus nesumokėtas atlyginimas už įgaliojimų sustabdymo laiką. EŽTT konstatavo, jog pareiškėjos nuosavybės teisių apribojimas neturėjo teisinio pagrindo ir nebenagrinėjo, ar juo proporcingai buvo siekiama teisėtų tikslų.

       

      Nustatęs pareiškėjos nuosavybės teisių apribojimą, EŽTT atskirai nebenagrinėjo ir pareiškėjos skundų dėl galimo nekaltumo prezumpcijos pažeidimo.

       

      Europos Žmogaus Teisių Teismas pareiškėjai priteisė reikalautą turtinės žalos atlyginimą už negautą teisėjos atlyginimą įgaliojimų sustabdymo laiku – 94 370 Eur. Pareiškėja taip pat reikalavo 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, EŽTT manymu, pareiškėja neabejotinai patyrė neturtinę žalą, tačiau manė, jog būtų pagrįsta priteisti 6 500 Eur. EŽTT taip pat netenkino pareiškėjos reikalavimo atlyginti 45 700 Eur bylinėjimosi išlaidų nacionaliniuose teismuose ir Strasbūro teisme ir pagal šį reikalavimą priteisė pareiškėjai 5 000 Eur, atsižvelgęs į byloje pateiktus dokumentus ir įrodymus apie faktiškai patirtas išlaidas ir jų būtinumą.

       

      Pažymėtina, kad bylą nagrinėjusios Kolegijos pirmininkas, teisėjas nuo Danijos J.F. Kjølbro ir teisėjas nuo Lichtenšteino C. Ranzoni pateikė atskirąją prieštaraujančią nuomonę, kurioje nesutiko su daugumos nuomone, jog šios bylos aplinkybėmis buvo taikytinas Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis ir kad buvo pažeistos pareiškėjos nuosavybės teisės.

       

       

      Teismo sprendimas byloje Šimaitienė prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal