• Nustatytas teisės į saviraiškos laisvę pažeidimas

    • 2022 m. lapkričio 15 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) paskelbė sprendimą byloje Marcinkevičius prieš Lietuvą (Nr. 24919/20), kuriuo nustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnio (saviraiškos laisvė) pažeidimą.

       

      Šioje byloje pareiškėjas bei kitas vienos stambiausių mažmeninės prekybos bendrovių Baltijos regione UAB „Vilniaus prekyba“ akcininkas, N.N., kilus nesutarimams dėl mokesčių mokėjimo, viešai apie vienas kitą paskleidė įvairių teiginių. N.N. kreipėsi į teismus dėl pareiškėjo išsakytų jo garbę ir orumą pažeidžiančių teiginių:

       

      „Prieš metus išsakyta nuomonė apie VP grupėje taikomas schemas tik sustiprėjo. Teisiniu keliu išsireikalavę slaptą informaciją, pradedame suprasti, kodėl buvo daromos ekonomiškai nepateisinamos sandorių schemos ir kas už jas atsakingas. Teismui pateikėme dokumentus, įrodančius, jog VP įmonės galimai naudotos visų akcininkų pinigų išvedimui į asmenines N.N. sąskaitas, nesumokant mokesčių Lietuvoje ir pasisavinant kitų akcininkų turtą...

       

      ...Viena iš tokiose operacijose panaudotų įmonių – Olandijoje registruota „T“, per kurią, po sudėtingų sandorių, galimai išplauta daugiau nei 20 milijonų akcininkų turto ir nuslėpta bent 3 milijonai eurų mokesčių Lietuvos biudžetui, - komentavo M. Marcinkevičius...

       

      ...Mano nuomone, pagrindinis tikslas buvo pasiimti VP įmonių pelną, nesumokant mokesčių Lietuvoje. Akivaizdu, kad ne tik mes, bet ir Lietuvos valstybė patyrė milžinišką žalą. Kreipėmės į bendrovę, kalbėjome apie tai akcininkų susirinkimuose, vėliau kreipėmės į prokuratūrą.“

       

      Lietuvos teismai nusprendė vieną pareiškėjo teiginį laikyti „fakto konstatavimu“ ir nurodė jį paneigti. Pareiškėjas, remdamasis Konvencijos 10 straipsniu, kreipėsi į EŽTT, teigdamas kad nacionaliniai teismai nesugebėjo tinkamai įvertinti ginčijamo teiginio ir jį įpareigojo paneigti faktinį pagrindą turinčią ir išsakytą neįžeidžiančiai asmeninę nuomonę.   

       

      Savo sprendime pirmiausia EŽTT pastebėjo, kad tarp šalių nebuvo ginčo, jog teismų sprendimas įpareigoti pareiškėją paneigti straipsnyje išsakytus teiginius laikytinas įsikišimu į jo teisę į saviraiškos laisvę, kuris buvo nustatytas įstatyme ir siekė teisėto tikslo – apsaugoti kitų asmenų teises, kaip to reikalauja Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis. Todėl Teismas vertino, ar įsikišimas šioje byloje buvo būtinas demokratinėje visuomenėje.

       

      Pabrėždamas, jog bylose dėl saviraiškos laisvės svarbu nustatyti, ar plati buvo valstybės vertinimo nuožiūros laisvė, Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad straipsnis, kuriame buvo cituojami ginčijami teiginiai, aptarė viešojo intereso klausimą: ginčas buvo tarp „Vilniaus prekybos“ įkūrėjų ir akcininkų mokesčių mokėjimo klausimais, aptariamų bendrovių veikla turėjo ekonominės svarbos, svarbūs buvo ir straipsnyje cituojami bei apkalbami asmenys. Todėl, Teismo nuomone, šioje byloje valstybės vertinimo nuožiūros laisvė buvo siaura.

       

      Įvertinęs tai, kad nacionaliniai teismai atliko pusiausvyros tarp dviejų teisių, - teisės į saviraiškos laisvę ir teisės į garbę ir orumą, - vertinimą, Teismas sprendė, ar nacionaliniai teismai teisingai pagal Teismo nustatytus kriterijus traktavo vieną pareiškėjo teiginio dalį bylos faktų kontekste „fakto konstatavimu“,  o ne „vertinamuoju teiginiu“. Pirmiausia Teismas pastebėjo, jog nacionaliniai teismai tinkamai atsižvelgė, jog turi būti vertinama straipsnio visuma, struktūra, bendras tonas ir manė, jog skaitytojas turėtų suprasti, jog straipsnyje išsakomos dvi, pareiškėjo ir N.N., skirtingos nuomonės. Nusistebėjęs, kad nacionaliniai teismai nusprendė išskirti ir atskirai vertinti trečiojo teiginio antrąjį sakinį, laikydami jį „fakto konstatavimu“, o kitus teiginius - „vertinamaisiais teiginiais“, kurie turėjo pakankamą faktinį pagrindą ir buvo išsakyti neįžeidžiančiai, Teismas atkreipė dėmesį, kad tokį teismų sprendimą nulėmė išskirtame sakinyje pavartotas žodis „akivaizdu“. Sutikdamas, kad skaitomas atskirai, šis žodis gali nulemti sprendimą traktuoti teiginį „fakto konstatavimu“, Teismas priminė, kad visi teiginiai skaitytini kartu viso straipsnio kontekste. Teismo nuomone, ginčijamas sakinys buvo išsakytas abstrakčiai ir perdedant, todėl žodžio „akivaizdu“ pavartojimas, skaitant jį straipsnyje, buvo nepakankamas nuspręsti, kad ginčijamas sakinys laikytinas „fakto konstatavimu“, todėl turėjo būti traktuojamas „vertinamuoju teiginiu“. Vertindamas, ar ginčijamas teiginys turėjo pakankamą faktinį pagrindą, Teismas atkreipė dėmesį į nacionalinių teismų išvadas, kad pareiškėjas galėjo susidaryti nuomonę, jog dėl N.N. padarytų veiksmų bendrovės T. akcininkai galėjo patirti nuostolių ar kad N.N. galėjo atlikti veiksmus, kurie galėjo padaryti žalos valstybei. Nors nacionalinių teismų nuomone šis faktinis pagrindas buvo pakankamas kitų dviejų teiginių bei trečiojo teiginio pirmojo sakinio atžvilgiu, Teismas nusprendė, kad jis buvo pakankamas pareiškėjui susidaryti nuomonę ir dėl padarytos žalos valstybei, išsakytai trečiojo teiginio antrajame sakinyje. Galiausiai atsižvelgdamas į tai, kad N.N. neįrodė, jog dėl tokių pareiškėjo pasisakymų turėjo neigiamų padarinių, Teismas nematė pagrindo teigti, kad pareiškėjas, kaip viešas asmuo ir įtakingas verslininkas, peržengė priimtinos kritikos ribas. Atsižvelgęs į visus savo išdėstytus argumentus Teismas nusprendė, kad nacionalinių teismų nurodymas pareiškėjui paneigti teiginį nebuvo būtinas demokratinėje visuomenėje.

       

      Spręsdamas, kad Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo konstatavimas yra teisingas atlyginimas pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti, EŽTT pareiškėjui priteisė 15 000 eurų bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

       

      Teismo sprendimas byloje Marcinkevičius prieš Lietuvą (anglų kalba)

       

       

    Atgal