• Nustatytas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimas dėl šališkumo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme

    • 2021 m. sausio 12 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas ir/ar EŽTT) paskelbė sprendimą byloje Kaminskienė prieš Lietuvą (peticijos Nr. 48314/18), kuriuo konstatavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) pažeidimą dėl to, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) nesilaikė teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principo.

       

      Šioje byloje pareiškėja skundėsi, kad jos teisė į teisingą bylos nagrinėjimą buvo pažeista dėl to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegijos, atmetusios pareiškėjos kasacinius skundus, buvo šališkos. Pareiškėjos manymu, atrankos kolegijų teisėjai pranešėjai E.L. ir D.Š. privalėjo nusišalinti, nes teisėjas E.L. studijavo su bendrovės A.G., atsakovės šioje byloje, valdybos pirmininku R.Ž., o teisėjas D.Š. buvo artimas bendrovę A.G. tame pačiame procese atstovavusio advokato G.B. draugas. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad dėl minėtų priežasčių abu teisėjai buvo nusišalinę kitose bylose, kuriose bendrovė A.G. ir jos advokatas buvo dalyviai. EŽTT vertino, ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegijos, nepriėmusios pareiškėjos kasacinių skundų, buvo nepriklausomos ir nešališkos, kaip to reikalauja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.

       

      Visų pirma Teismas atmetė Vyriausybės reikalavimą paskelbti peticiją nepriimtina dėl nepanaudotų vidaus teisinės gynybos priemonių. Šiuo požiūriu Teismas pabrėžė, kad pareiškėjai neprivalo kelti tapačių skundų, siekdami proceso atnaujinimo.

       

      Vertindamas skundą iš esmės, Teismas pabrėžė, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti teisėjų E.L. ir D.Š. subjektyviuoju šališkumu, todėl bylą vertino iš objektyviojo šališkumo perspektyvos, t.y., ar pareiškėjos abejonės teismo nešališkumu buvo objektyviai pagrįstos.

       

      Pastebėdamas, kad teisėjo studijos kartu su byloje dalyvaujančiu asmeniu nereiškia, jog teisėjas privalo automatiškai nusišalinti, EŽTT atkreipė dėmesį, kad teisėjai E.L. ir D.Š. patys deklaravo bylas nagrinėti trukdžiusius ryšius su R.Ž. ir G.B. ir taip patys pripažino, kad minėti asmenys nebuvo tik studijų draugai. Be to, atkreipdamas dėmesį, kad bylų, kuriose teisėjai E.L. ir D.Š. nusišalino, ir pareiškėjos kasacinio skundo priėmimo klausimo nagrinėjimą skyrė tik du mėnesiai, Teismas nusprendė, kad kitose bylose egzistavę ryšiai tarp teisėjų ir R.Ž. bei G.B. egzistavo ir sprendimo dėl pareiškėjos kasacinio skundo priėmimo metu. Taip pat Teismo neįtikino Vyriausybės argumentai, kad pareiškėjos abejonės dėl teisėjų šališkumo buvo nepagrįstos, nes jos byla ir tos, kuriose teisėjai nusišalino, skyrėsi. Šiuo požiūriu Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos byloje atsakovu buvo bendrovė A.G., kurios nemažą skaičių akcijų turėjo R.Ž. ir keli jo šeimos nariai. Atsižvelgiant į pareiškėjos ieškinio didelę sumą, galima buvo teigti, kad, patenkinus ieškinį, bendrovė ir stambieji jos akcininkai būtų patyrę didelę finansinę žalą. Nors, anot Vyriausybės, A.G. ilgainiui atleido R.Ž., byloje nebuvo duomenų, kad jis ar jo šeimos nariai būtų atsisakę bendrovės akcijų. Vertindamas, ar pareiškėjos abejonės buvo pagrįstos Teismas atsižvelgė ir į tai, kad G.B. buvo aktyvus proceso dalyvis – bendrovės A.G. advokatas, o EŽTT jurisprudencijoje buvo ne kartą konstatuota, kad teisėjo ir oponuojančios šalies ryšiai gali sukelti abejonių to teisėjo šališkumu. Atsižvelgęs į pirmiau išdėstytas aplinkybes Teismas nusprendė, kad R.Ž. ir G.B. buvo pakankamai įsitraukę į procesą tarp pareiškėjos ir bendrovės A.G., todėl buvo galima teigti, jog jie buvo suinteresuoti pastarojo baigtimi. Įvertinęs ryšius tarp minėtų dviejų asmenų ir teisėjų E.L. ir D.Š., kuriuos pripažino patys teisėjai, Teismas nusprendė, kad teisėjų nešališkumu buvo galima suabejoti, o, atsižvelgiant į tai, kad   teisėjas E.L. buvo pirmosios atrankos kolegijos pirmininkas ir pranešėjas, o teisėjas D.Š. - antrosios atrankos kolegijos pranešėjas, pareiškėja turėjo pagrindo manyti, kad teisėjų vaidmuo, sprendžiant jos kasacinio skundo priėmimo klausimą, buvo svarbus, ir galėjo nulemti LAT šališkumą.

       

      Atkreipęs dėmesį, kad pareiškėjai nebuvo pranešta apie atrankos kolegijų sudėtį, Teismas nusprendė, kad ji  neturėjo galimybės išspręsti teisėjų šališkumo klausimą nacionaliniu lygmeniu. Be to, trečioji atrankos kolegija, kurios šališkumo pareiškėja neginčijo, negalėjo ištaisyti pirmų dviejų kolegijų objektyviojo šališkumo stokos, nes trečiasis kasacinis skundas buvo paduotas praėjus nustatytam terminui, o LAT nenustatė svarbių priežasčių jam atnaujinti. Pastebėdamas, kad pareiškėja pateikė du kasacinius skundus per nustatytą trijų mėnesių terminą, Teismas pabrėžė, jog būtų neprotinga tikėtis, kad ji tam pačiam teismui paduotų dar daugiau kasacinių skundų.

       

      Konstatuodamas, kad pareiškėjos abejonės teisėjų E.L. ir D.Š. šališkumu buvo pagrįstos, o nacionalinė teisė bei praktika nesuteikė pakankamų procesinių saugiklių šioms abejonėms išsklaidyti, Teismas nusprendė, jog pareiškėjos teisė į teisingą bylos nagrinėjimą buvo pažeista.  

       

      Nustatęs Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą, Teismas pareiškėjai priteisė 4 000 eurų neturtinei žalai atlyginti, bet atmetė reikalavimą atlyginti bylinėjimosi nacionaliniuose teismuose išlaidas – 31 705 eurų sumą, kaip nesusijusią su byloje nustatytu pažeidimu.

       

      Teismo sprendimas byloje Kaminskienė prieš Lietuvą

    Atgal