• Nuteistojo teisė gauti MP3 grotuvą, anot Teismo, turėjo būti užtikrinta

    • 2018 m. gruodžio 4 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas arba EŽTT) paskelbė sprendimą dviejose sujungtose bylose -  Kazlauskas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 234/15) ir Nanartonis prieš Lietuvą (peticijos Nr. 22357/15), kuriuo konstatavo, kad antrojo pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) dėl to, kad pagal tuo metu galiojusio LR Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalį, jam buvo draudžiama gauti MP3 grotuvą iš kitų asmenų, o ne iš sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių.

       

      Pirmojo pareiškėjo A. Kazlausko skundą, kad kiti asmenys, o ne sutuoktiniai, sugyventiniai arba artimi giminaičiai perduotų MP3 grotuvą, Teismas atmetė. EŽTT pabrėžė, kad individualią peticiją pagal 34 straipsnį Teismui pateikti gali tik tas asmuo, kuris tapo Konvencijos pažeidimo auka. Šioje byloje Teismas atkreipė dėmesį, kad A. Kazlauskas,  nors ir kėlė Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalies pakeitimo klausimą, kreipdamasis, pvz., į  Lietuvos Respublikos Seimo peticijų komisiją ar į Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetą, Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo administracijos niekada neprašė gauti elektroninį prietaisą iš kitų asmenų, o ne iš sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių ir niekada nacionalinėms valdžios institucijoms nesiskundė, kad dėl atsisakymo jam leisti gauti elektroninį prietaisą iš kitų asmenų jis patyrė sunkumų. Todėl Teismas nusprendė, kad A. Kazlauskas netapo tariamo Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo auka. Anot Teismo, A. Kazlausko skundas yra nesuderinamas ratione personae pagrindu Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies a punkto prasme, todėl turi būti atmestas pagal Konvencijos 35 straipsnio 4 dalį. Pastebėdamas tai, kad A. Kazlausko skundas dėl diskriminacijos susijęs su skundu pagal Konvencijos 8 straipsnį ir atsižvelgdamas į savo išvadas, nagrinėjant šio pareiškėjo skundą pagal Konvencijos 8 straipsnį, Teismas nusprendė, kad pareiškėjas negali būti laikomas ir Konvencijos 14 straipsnio auka, todėl šią peticijos dalį taip pat atmetė pagal Konvencijos 35 straipsnio 4 dalį.   

       

      Antrojo pareiškėjo skundą dėl galimybės gauti MP3 grotuvą ne iš sutuoktinio, partnerio ar artimų giminaičių Teismas paskelbė priimtinu. Vertindamas M. Nanartonio situaciją, Teismas priminė, kad nuteistiesiems turi būti užtikrintos visos Konvencijoje garantuojamos teisės ir laisvės. Įkalinimo aplinkybės, ypač susijusios su saugumu ir nusikaltimų prevencija, pateisina tų teisių apribojimus, tačiau bet koks apribojimas kiekvienu atveju turi būti pagrįstas. Atkreipdamas dėmesį, kad ginčo tarp šalių, jog draudimas gauti MP3 iš J.G. (ne sutuoktinės, partnerės ar artimos giminaitės) prilygo M. Nanartonio teisės į privataus gyvenimo gerbimą, garantuojamą Konvencijos 8 straipsniu, apribojimu, nekilo, Teismas pabrėžė, kad jam teko pareiga tik įvertinti, ar tas apribojimas buvo pateisinamas. Šiuo požiūriu Teismas pastebėjo, kad draudimas nuteistiesiems gauti elektronikos prietaisus ne iš sutuoktinių, partnerių ar kitų artimų giminaičių buvo įtvirtintas įstatyme – Bausmių vykdymo kodekse – kaip to reikalauja Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis. Be to, antrasis pareiškėjas neteigė, kad draudimas jam buvo nežinomas, todėl Teismas nematė priežasties nuspręsti kitaip. Toliau Teismas pakartojo, kad išimtys, kada galima apriboti teisę į privataus gyvenimo gerbimą, išvardytos Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje. Be to, siekiant suderinamumo su Konvencija, apribojimas turi siekti teisėto tikslo, susijusio su bent viena minėtoje nuostatoje išvardyta išimtimi. Teismas atkreipė dėmesį, kad, Vyriausybės teigimu, tokiu apribojimu buvo siekiama paskatinti nuteistuosius dirbti, palaikyti ryšius su artimaisiais ir stiprinti socialinius ryšius. Tačiau, Teismo nuomone, Vyriausybė nepaaiškino, kaip minėti tikslai susiję su „teisėtais tikslais“, nurodytais Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje. Vis dėlto Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju nebūtina vertinti, ar ginčijama priemonė siekė teisėtų tikslų, nes bet kokiu atveju ji nebuvo būtina demokratinėje visuomenėje. Šiuo požiūriu, Teismas pakartojo, kad „būtinumas“ reiškia, kad teisės į privatų gyvenimą apribojimas turi kilti dėl „primygtinio socialinio poreikio“  ir turi būti proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams. Spręsdamas, ar apribojimas buvo „būtinas demokratinėje visuomenėje“, Teismas atsižvelgė į valstybėms narėms suteiktą vertinimo laisvę, kurios apimtis priklauso nuo daugelio aspektų, įskaitant apribojamos veiklos prigimtį ir apribojimais siekiamų tikslų. Bet kuriuo atveju, valstybei tenka pareiga įrodyti, kad būtinybė nustatyti apribojimą atsirado dėl primygtinio socialinio poreikio. Teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju nacionalinė teisė įtvirtino absoliutų draudimą nuteistiesiems gauti elektroninius prietaisus iš draugų ar net labdaros organizacijų, nenurodant jokių tokio draudimo išimčių. Nors Teismas sutiko, kad valstybės gali nustatyti tam tikrus reikalavimus, kokius daiktus nuteistieji gali turėti, vis dėlto pabrėžė, kad skundžiamu draudimu turi būti siekiama teisėto tikslo. Nors antrasis pareiškėjas iš esmės galėjo turėti elektronikos prietaisus (bet kas galėjo pervesti pinigų į jo asmeninę sąskaitą, sudarant jam galimybę norimą prietaisą nusipirkti pataisos namų parduotuvėje; antrajam pareiškėjui prietaisų atnešdavo jo partnerė; jis turėjo keletą kompiuterių, ausines, USB raktą; be to turėjo galimybę žiūrėti televizorių tam skirtame pataisos namų kambaryje), Teismas pabrėžė, kad taikomas apribojimas priklausė vien tik nuo aplinkybės, ar jis turėjo sutuoktinę, partnerę ar artimą giminaitį, kuris būtų galėjęs perduoti jam šiuos prietaisus. Todėl Teismas nusprendė, kad Vyriausybei nepavyko įrodyti, jog primygtinis socialinis poreikis pateisino visišką draudimą gauti elektronikos prietaisus iš kitų asmenų, o ne iš sutuoktinio, partnerio ar kito artimo giminaičio, ir konstatavo Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą. Nustačius Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą, Teismo nuomone, nebuvo būtina nagrinėti antrojo pareiškėjo skundus pagal Konvencijos 14 straipsnį kartu su 8 straipsniu. Nors pareiškėjas reikalavo 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti, Teismas nusprendė, kad pažeidimo nustatymas bus pakankamas atlygis už pareiškėjo patirtą žalą.

       

      Antrojo pareiškėjo skundą pagal Konvencijos 3 straipsnį (kankinimo uždraudimas) dėl sąlygų Laisvės vietų atėmimo ligoninėje Teismas atmetė kaip aiškiai nepagrįstą pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis. Remdamasis nusistovėjusia savo praktika bylose dėl kalinimo sąlygų, taip pat ir bylose prieš Lietuvą (pvz., Daktaras prieš Lietuvą, Nr. 78123/13, § 48, 2018 m. liepos 3 d.), Teismas priminė, kad vien ploto trūkumas leidžia konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Vis dėlto šioje byloje Teismas atkreipė dėmesį, kad laikotarpiai, kurių metu pareiškėjui ploto trūko, buvo trumpi - šešių ir septynių dienų, o dienos metu pareiškėjas galėjo laisvai judėti po ligoninės patalpas. Be to, Teismas, atsižvelgęs į tai, kad antrojo pareiškėjo skundus dėl netinkamų sąlygų Laisvės vietų atėmimo ligoninėje atmetė nacionaliniai teismai, nusprendė, kad kitos pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo tinkamos.

       

      Pastebėtina, kad 2015 m. birželio 23 d. Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalis  buvo pakeista ir minėto draudimo gauti elektronikos prietaisus iš kitų asmenų o ne sutuoktinių, sugyventinių ar artimų giminaičių nebeliko.

       

       

      Teismo sprendimas bylose Kazlauskas ir Nanartonis prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal