2018 m. vasario 27 d. sprendimu Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) byloje Mockutė prieš Lietuvą (Nr. 66490/09) nustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 9 straipsnio (minties, sąžinės ir religijos laisvė) pažeidimus.

Pareiškėja buvo priverstinai hospitalizuota Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (toliau – Ligoninė) 2003 m., jai konstatavus ūmios psichozės būseną. Jos buvimo Ligoninėje metu pareiškėjos psichiatrė teikė apie pareiškėją jautrią informaciją, įskaitant apie jos diagnozę, lankymąsi Ošo meditacijos centre „Ojas“ ir kt. pareiškėjos motinai ir LNK televizijos laidos „Srovės“ žurnalistams. Vėliau ši informacija, nors ir pakeitus tikrąjį pareiškėjos vardą kitu, buvo pateikta televizijos laidoje „Srovės“. Be to, pareiškėja nurodė, kad būdama Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje ji negalėjo nei palikti ligoninės patalpų, siekdama dalyvauti meditacijose Ošo meditacijos centre, nei medituoti individualiai dėl griežto ligoninės režimo ir privatumo ligoninėje neužtikrinimo. Taip pat ji nurodė, kad psichiatrai vykdė kritiško pareiškėjos požiūrio jos tikėjimo atžvilgiu formavimą.

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 25 d. sprendimu pripažino, kad Ligoninė pažeidė pareiškėjos teises į laisvę, kūno neliečiamumą, tikėjimą, privatų gyvenimą bei į informavimą ir priteisė jai 110 000 Lt (apie 32 698 eurus). Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 20 d. nutartimi iš dalies tenkino Ligoninės apeliacinį skundą, pripažindamas pareiškėjos priverstinį gydymą neteisėtu, teisės į kūno neliečiamumą bei paciento teisės į informaciją pažeidimus, tačiau nesutiko, be kita ko, dėl tikėjimo laisvės ir teisės į privatų gyvenimą pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas sumažino priteistinos neturtinės žalos dydį iki 20 000 litų (apie 5 945 eurus). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pareiškėjos kasacinį skundą atsisakė priimti.

Vertindamas pareiškėjos situaciją Konvencijos 8 straipsnio aspektu, Teismas pirmiausiai nurodė, kad esminės privataus gyvenimo gerbimo aplinkybės, tiriamos šioje byloje, yra susijusios su Ligoninės ir pareiškėjos psichiatrės veiksmais, atskleidžiant informaciją apie pareiškėją, kuriuos ji skundė nacionaliniuose teismuose.

Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo išvada, jog nagrinėjamoje pareiškėjos byloje psichiatrė be pareiškėjos sutikimo atskleidė žurnalistams informaciją apie pareiškėją nebuvo paneigta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, kuria buvo pakeistas Vilniaus apygardos teismo sprendimas. Teismas priminė valstybės pareigą saugoti informaciją apie asmens seksualinį gyvenimą (žr. Dudgeon prieš Jungtinę Karalystę, 1981 m. spalio 22 d. sprendimas, § 41 ir kt.) bei moralinį integralumą (žr. Surikov prieš Ukrainą, Nr. 42788/06, § 75). Pripažindamas, kad nagrinėjamoje byloje konstatuotinas pareiškėjos teisės į privataus gyvenimo gerbimą ribojimas, Teismas, be kita ko, pažymėjo, jog pareiškėja buvo atsidūrusi emocinio nesaugumo situacijoje, nulemtoje jos baimės, kad psichiatrė gali pateikti žurnalistams aplinkybes, gautas jos gydymo metu. Be kita ko, Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos teisės į privataus gyvenimo gerbimą ribojimas konstatuotinas ir dėl informacijos apie jos sveikatą pateikimo pareiškėjos motinai, atsižvelgiant į įtemptus pareiškėjos ir jos motinos santykius.

Nagrinėdamas, ar pareiškėjos teisės į privataus gyvenimo gerbimą ribojimas buvo pagrįstas, Teismas konstatavo, kad tiek nacionalinė, tiek tarptautinė teisė draudžia atskleisti tokio pobūdžio informaciją, kokia buvo atskleista pareiškėjos atveju kitiems asmenims. Teismas nenustatė teisinių pagrindų, leidusių tokio pobūdžio informacijos atskleidimą be pareiškėjos sutikimo. Todėl Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju teisės į privataus gyvenimo ribojimą neturėjo teisinio pagrindo. Teismas nusprendė, kad tokiu atveju nėra poreikio tirti, ar ribojimu buvo siekiama teisėto tikslo ir ar jis buvo būtinas demokratinėje visuomenėje Konvencijos 8 straipsnio 2 dalies požiūriu.

Vertindamas pareiškėjos bylą Konvencijos 9 straipsnio požiūriu, Teismas pirmiausiai priminė, kad minties, sąžinės ir religijos laisvė yra vienas iš „demokratinės visuomenės“ pagrindų. Taip pat Teismas pabrėžė, kad valstybės neturi kištis į asmens minties laisvę ir siekti nustatyti šio asmens religinių nuostatų ar priversti tokį asmenį atskleisti šias nuostatas (žr. Alexandridis prieš Graikiją, Nr. 19516/06, § 38 ir kt.). Teismas pabrėžė, kad valstybė negali nustatyti asmens tikėjimo turinio ir imtis priverstinių veiksmų, siekdama pakeisti jo nuostatas (žr. Ivanova prieš Bulgariją, Nr. 52435/99, § 79).

Teismas pareiškėjos situaciją dėl tariamo Konvencijos 9 straipsnio pažeidimo vertino dviem aspektais: (i) dėl galimybės išpažinti religiją nesudarymo Ligoninėje ir (ii) dėl ją Ligoninėje gydžiusių psichiatrų požiūrio į jos tikėjimą.

Teismas, atsižvelgdamas ir į Ošo meditacijos centro kaip religinės bendruomenės pripažinimą Lietuvoje, pažymėjo, kad Ošo mokymai patenka į Konvencijos 9 straipsnio taikymo sritį. Konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju buvo ribojama pareiškėjos religijos laisvė, Teismas pabrėžė, kad remiantis Konvencijos 9 straipsnio 2 dalimi, ši laisvė gali būti ribojama tik tiek, kiek yra nustatyta įstatymu ir kiek tai būtina demokratinėje visuomenėje jos apsaugos interesais.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos laikymas Ligoninėje tęsėsi po 2003 m. gegužės 7–8 d., kai poreikio priverstiniam hospitalizavimui jau nebuvo, konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjos religijos laisvės ribojimas nebuvo nustatytas įstatymu. Teismas, referuodamas į Lietuvos teismų sprendimus pareiškėjos byloje bei Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išvadas, pažymėjo, kad 52 dienų laikotarpiu pareiškėja neturėjo realios galimybės išeiti iš Ligoninės ribų ir, atitinkamai, išpažinti tikėjimą.

Toliau Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjos atveju gydymo būtinybė gali lemti diskusijų su pacientu apie jo tikėjimą poreikį, Lietuvos teisė nenustato galimybės tokią diskusiją vykdyti kišimusi į tikėjimą, taisant asmens įsitikinimus, nesant aiškaus ir neišvengiamo pavojaus, kad toks tikėjimas gali nulemti veiksmus, pavojingus pačiam pacientui ar kitiems asmenims (žr. mutatis mutandis, Čiuvašų Respublikos biblinis centras prieš Rusiją, Nr. 33203/08, § 57). Ypač atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos priverstinis hospitalizavimas nebuvo būtinas po 2003 m. gegužės 8 d., Teismas, vis dėlto konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos teisių ribojimas nebuvo numatytas teisėje, nurodė, jog nėra poreikio tirti, ar ribojimu siekiama teisėto tikslo ir ar jis buvo būtinas demokratinėje visuomenėje.

Teismas pareiškėjai priteisė 8000 eurų neturtinės žalos atlyginimo ir 900 eurų bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Iš dalies prieštaraujančioje atskirojoje nuomonėje teisėjai G. Yudkivska ir C. Ranzoni nesutiko su daugumos išvada, kuria konstatuotas religijos laisvės (Konvencijos 9 straipsnio) pažeidimas šioje byloje. Atskirojoje nuomonėje teisėjai, be kita ko, iš esmės sutiko su Vyriausybės argumentais, kad nagrinėjamu atveju religijos laisvės ribojimas neturėjo būti konstatuotas, remiantis tuo, kad Teismas neturėtų atlikti vertinimo, susijusio su kompetentingų institucijų ekspertine nuomone (šioje byloje – nenuginčytas psichiatrų ekspertinis vertinimas, kuriuo remiantis pareiškėja buvo gydoma). Be to, teisėjai nesutiko su Teismo nuomone, kad gydymo režimas pareiškėjai užkirto kelią išpažinti tikėjimą.

Teismo sprendimas byloje Mockutė prieš Lietuvą