• Perduota byla dėl nuteisimo už prekybą žmonėmis teisėtumo

    • Europos Žmogaus Teisių Teismas perdavė Vyriausybei Vilando Jasuičio (Nr. 28186/19) ir Dariaus Šimaičio (Nr. 29092/19) peticijas prieš Lietuvą, kuriose pareiškėjai skundžiasi, kad jų nuteisimas už prekybą žmonėmis (pagal Baudžiamojo kodekso 147 straipsnio 2 dalį) neatitiko Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio (nėra bausmės be įstatymo) garantijų, nepagrįstai plačiai ir nenumatomai išaiškinus prekybos žmonėmis nusikaltimo požymius.

       

      Pareiškėjai verbavo ir nusamdė kelias merginas dirbti interneto modeliais pornografinio pobūdžio interneto svetainėje. Su jomis buvo pasirašytos sutartys, kai kurioms buvo suteikta darbui būtina įranga. Merginos dirbo Lietuvoje, kai kurios dirbo savo namuose. Pareiškėjai už darbą mokėjo grynaisiais pinigais arba banko pavedimu.

       

      2017 m. sausio 16 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismas pripažino pareiškėjus kaltais dėl prekybos žmonėmis, nusprendęs, kad V. Jasuitis ir D. Šimaitis nukentėjusiųjų atžvilgiu panaudojo apgaulę ir pasinaudojo jų pažeidžiamumu, siekdami jas užverbuoti ir vėliau išnaudoti teikiant pornografinio pobūdžio paslaugas.

       

      2018 m. vasario 22 d. Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė panaikinti pareiškėjų nuteisimą dėl prekybos žmonėmis ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Tokį savo sprendimą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad pareiškėjai, nutylėdami nukentėjusiosioms tam tikras aplinkybes apie tikrąjį darbo pobūdį, formaliai padarė dalį veiksmų, sudarančių BK 147 str. 2 d. nustatytus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, tačiau turi būti nustatytas jų piktavališkas poveikis nukentėjusiosioms (prievarta, apgaulė, pasinaudojimas pažeidžiamumu ir kt.), kuris leido palenkti nukentėjusiųjų valią, kontroliuoti ir įtraukti jas į išnaudojimą ateityje. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad iš bylos duomenų negalima daryti išvados, jog V. Jasuitis ir D. Šimaitis kryptingai ieškojo pažeidžiamų asmenų ir tik tokius asmenis siekė užverbuoti įdarbinimui, o pirmosios instancijos teismo nurodytos nukentėjusiųjų asmeninės savybės – naivumas, negebėjimas tinkamai įvertinti darbo pobūdžio ir kt. – negali būti laikomos pakankamomis jų pažeidžiamumui pripažinti. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjai sukūrė tokią situaciją, kai nukentėjusiosios neturėjo kito pasirinkimo kaip tik pasiduoti jų piktnaudžiavimui. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nors tam tikrų verbavimo požymių V. Jasuičio ir D. Šimaičio veiksmuose buvo, tačiau šioje byloje neįrodytas būtinasis nusikaltimo, numatyto BK 147 str. 2 d., sudėties objektyviosios pusės požymis - nukentėjusiųjų fizinės ir valios laisvės pažeidimas (suvaržymas), dėl kurio jos negalėjo laisvai pasirinkti vieno ar kito savo elgesio varianto.

       

      Išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro ir vienos iš nukentėjusiųjų bei jos atstovo kasacinius skundus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. lapkričio 27 d. priėmė galutinę nutartį pareiškėjų byloje, kuria panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą išteisinti pareiškėjus dėl prekybos žmonėmis ir skyrė jiems penkerių metų laisvės atėmimo bausmę.

       

      Šioje byloje Europos Žmogaus Teisių Teismas vertins, ar veika, už kurią pareiškėjai nuteisti, jos padarymo metu buvo laikoma prekyba žmonėmis pagal Baudžiamojo kodekso 147 straipsnio 2 dalį, kaip tai numatyta Konvencijos 7 straipsnyje. Taip pat bus vertinama, ar Šiaulių apygardos teismo pateiktas prekybos žmonėmis nusikaltimo išaiškinimas, kaip apimantis ir pareiškėjų veiksmus, suderinamas su Konvencijos 7 straipsnio garantijomis, ar pareiškėjų nuteisimas už prekybą žmonėmis buvo numatomas.

    Atgal