• Perduota peticija dėl pareiškėjo teisės apskųsti sprendimą neskirti jo teisėju

    • Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas arba EŽTT) perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybei peticiją Misiūnas prieš Lietuvą (peticija Nr. 38687/22), kurioje pareiškėjas Eimutis Misiūnas skundžiasi, kad jis negalėjo veiksmingai apskųsti Lietuvos Respublikos Prezidento sprendimo jo neskirti iš naujo į teisėjo pareigas.

       

      2015 m. pareiškėjas buvo paskirtas Vilniaus m. apylinkės teisėju. Vėliau nuo 2016 m. gruodžio ir 2019 m. rugpjūčio pareiškėjas buvo paskirtas ir ėjo Vidaus reikalų ministro pareigas; nuo 2019 m. rugpjūčio ir 2020 m. gruodžio mėn. pareiškėjas ėjo Krašto apsaugos viceministro pareigas. 2020 m. gruodį pareiškėjas Nacionalinei teismų administracijai pateikė prašymą skirti jį iš naujo Vilniaus m. apylinkės teisėju. Nacionalinė teismų administracija pareiškėją informavo, kad prašymas perduotas nagrinėti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai. Viešuose pranešimuose 2021 m. sausį valstybės pareigūnai, įskaitant Lietuvos Respublikos Prezidentą, pareiškė, kad pareiškėjas nebus iš naujo skiriamas teisėju. Pareiškėjo teigimu, buvo pateikti tokie argumentai: (i) pareiškėjas neturi pakankamai motyvacijos būti teisėju, nes „metė“ teisėjo darbą dėl politinio posto, (ii) Lietuvos Respublikos Prezidentas įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis viešuoju interesu, padarė išvadą, kad pareiškėjas nesugebės būti nešališkas ir atsakingai vykdyti apylinkės teismo teisėjo pareigų ir (iii) pareiškėjas dalyvavo politikoje ir reikia „politinio atšalimo“, nenurodant „politinio atšalimo“ laikotarpio. Pasak pareiškėjo, nebuvo priimta jokio oficialaus sprendimo dėl pareiškėjo prašymo paskirti jį teisėju.

       

      Pareiškėjas nacionaliniuose teismuose tvirtino, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas nepagrįstai jo nepaskyrė į teisėjo pareigas, kurias jis ėjo iki tapdamas Vidaus reikalų ministru, nors jis turi tokią teisę pagal Teismų įstatymo 61 straipsnio 2 dalį. Pasak pareiškėjo, Teismų įstatyme yra legislatyvinė omisija, nes nėra nustatyta galimybė tokį Prezidento sprendimą skųsti teismui. Galutine 2022 m. balandžio 20 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT), remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 nutarimu, konstatavo, kad teismai neturi jurisdikcijos už valdžios instituciją (Lietuvos Respublikos Prezidentą) priimti atitinkamų sprendimų arba įpareigoti minėtą valdžios instituciją išleisti aktus, susijusius su valstybės valdžios vykdymu, inter alia, teisėjų skyrimu į pareigas. Todėl LAT sutiko su bylą nagrinėjusiais teismais, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Lietuvos Respublikos Prezidentą paskirti pareiškėją į teisėjo pareigas nepriskirtas nagrinėti jokiam teismui. Tačiau LAT konstatavo, kad pareiškėjas, manantis, kad valstybės valdžia buvo įgyvendinama netinkamai, turi teisę reikalauti atlyginti dėl to patirtą turtinę ir neturtinę žalą.

       

      Šioje byloje EŽTT vertins, ar teismo procesui buvo taikytina Konvencijos 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) 1 dalis civiliniu aspektu; jeigu taip, ar pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į teismą, kad būtų sprendžiamas asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimas. EŽTT taip pat vertins, ar pareiškėjas turėjo veiksmingą vidaus teisinės gynybos priemonę dėl jo skundų pagal Konvenciją: ar pareiškėjas turėjo „įrodomą reikalavimą“, kad jo teisės buvo pažeistos remiantis Konvencijos 13 straipsniu (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę), taikomu kartu su Konvencijos 8 straipsniu (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą).

    Atgal