• Perduotos 3 peticijos dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą

    • Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybei 3 peticijas, kuriose pareiškėjai skundžiasi dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) numatytų garantijų – Dainelienė prieš Lietuvą (Nr. 23532/14), Kožemiakina prieš Lietuvą (Nr. 231/15) ir Januškevičienė prieš Lietuvą (Nr. 69717/14).

       

      Byloje Dainelienė prieš Lietuvą už didelės vertės svetimo turto iššvaistymo organizavimą bendrininkaujant nuteista pareiškėja, remdamasi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, skundžiasi, jog jos teisė į teisingą bylos nagrinėjimą buvo pažeista dėl to, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo trijų teisėjų kolegijos, kuri atmetė pareiškėjos kasacinį skundą, pirmininkas buvo ikiteisminį tyrimą pareiškėjos atžvilgiu atlikusio prokuroro tėvas. Teismas vertins, ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegija, atmetusi pareiškėjos kasacinį skundą baudžiamojoje byloje, buvo nepriklausoma ir nešališka, kaip to reikalauja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis. 

       

      Byloje Kožemiakina prieš Lietuvą civilinėje byloje pagal V. M. ieškinį prieš nepilnametį pareiškėjos sūnų ir pareiškėją dėl neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos bendros kompetencijos teismai, remdamiesi baudžiamojoje byloje nustatytu faktu, kad pareiškėjos sūnus padarė neteisėtus veiksmus („sudavė nukentėjusiajam [V. M.] smūgius bei pastūmė jį nuo laiptų“) bei nukentėjusiajam buvo padaryta žala, priteisė iš pareiškėjos sūnaus bei subsidiarinės atsakomybės pagrindu iš pareiškėjos neturtinės žalos atlyginimą V. M. naudai. Teismai civilinėje byloje konstatavo, jog yra nustatytos pareiškėjos sūnaus civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, priežastinis ryšys ir ieškovui V. M. padarytoji žala. Pareiškėja Kožemiakina skundžiasi dėl to, kad nacionaliniai teismai civiliniame procese nepagrįstai rėmėsi faktais, nustatytais baudžiamojoje byloje, kurioje jos tuo metu nepilnametis sūnus buvo apklaustas tik liudytoju ir kurioje pati pareiškėja neturėjo jokio procesinio statuso. Pareiškėja taip pat skundžiasi, kad ji ir jos sūnus buvo įpareigoti sumokėti didesnę pinigų sumą nei V. O., asmuo, kuris baudžiamojoje byloje buvo pripažintas kaltu dėl nesunkaus V. M. sveikatos sutrikdymo.

       

      Byloje Januškevičienė prieš Lietuvą pareiškėja, remdamasi Konvencijos 6 straipsnio 2 dalimi bei 3 dalies b), c) ir d) punktais, skundžiasi jog baudžiamosiose bylose, kuriose buvo teisiami kiti asmenys, Vilniaus ir Kauno apygardos teismai savo nuosprendžių motyvuojamoje dalyje pasisakė dėl pareiškėjos kaltumo organizavus apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, dokumentų klastojimą bei sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo srityje. Ji teigia, kad minėtuose teisminiuose procesuose dėl kitų asmenų pareiškėja neturėjo galimybės gintis ar apskųsti šiuos pirmosios instancijos teismų nuosprendžius. Šioje byloje be to, ar nebuvo pažeista nekaltumo prezumpciją garantuojanti Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, Teismas taip pat vertins, ar pareiškėja turėjo veiksmingas teisinės gynybos priemones Konvencijos 13 straipsnio požiūriu.

    Atgal