• Peticiją dėl tariamai neteisėto laisvės atėmimo suėjus nuosprendžio vykdymo senaties terminui Teismas pripažino nepriimtina

    • Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT arba Teismas) paskelbė nutarimą byloje Stepanov prieš Lietuvą (peticijos Nr. 5862/19), pripažindamas pareiškėjo peticiją dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnyje (teisė į laisvę ir saugumą) numatytų garantijų nepriimtina. Peticijoje pareiškėjas skundėsi dėl tariamai neteisėto laisvės atėmimo, nes suėjus nuosprendžio vykdymo senaties terminui teismai atsisakė jį atleisti nuo bausmės vykdymo, nors visą tą laiką, pareiškėjo teigimu, jis nevengė atlikti bausmės ir nesislapstė nuo teisėsaugos pareigūnų.

       

      Remiantis bylos duomenimis, 2012 m. teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį pareiškėjas buvo nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Pareiškėjo teigimu, jis nuo teisėsaugos institucijų nesislapstė ir bausmės atlikti nevengė. Priešingai – jis iš pradžių gyveno Lietuvoje, vėliau – ir Jungtinėje Karalystėje, neslėpdamas savo buvimo vietos. Tačiau 2014 m. Lietuvos valdžios institucijos paskelbė jo paiešką. 2017 m. pareiškėjas kreipėsi į teismus, prašydamas atleisti jį nuo bausmės vykdymo, motyvuodamas tuo, kad suėjo nuosprendžio vykdymo senaties terminai (pagal Lietuvos įstatymus dvejų metų laisvės atėmimo bausmė turėjo būti įvykdyta per trejus metus nuo nuosprendžio paskelbimo dienos). Pareiškėjas taip pat teigė, kad į jo advokatų prašymus teisėsaugos institucijoms atskleisti konkrečius veiksmus, kurių buvo imtasi vykdant pareiškėjo paiešką, atsakyta nebuvo. Galiausiai 2018 m. teismai nusprendė, kad nors Lietuvos valdžios institucijos nebuvo pakankamai stropios atliekant pareiškėjo paiešką, vien šio fakto nepakako atleisti pareiškėją nuo bausmės atlikimo.

       

      Šioje byloje Teismas, spręsdamas ar pareiškėjo bausmės atlikimas buvo „teisėtas“ ir vykdytas „įstatymų nustatyta tvarka“, kaip reikalaujama Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje, pažymėjo, kad nuosprendį, kuriuo pareiškėjui buvo skirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, patvirtino Aukščiausiasis Teismas. Tiek pareiškėjas, tiek jo advokatas dalyvavo Aukščiausiajame Teisme, kai buvo nagrinėjamas pareiškėjo kasacinis skundas, todėl pareiškėjas turėjo žinoti apie nuosprendžio įsiteisėjimą. Be to, po nuteisimo pareiškėjas pradėjo du naujus teismo procesus – dėl bausmės vykdymo atidėjimo ir baudžiamosios bylos atnaujinimo. Galiausiai, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas buvo nuteistas ne pirmą kartą, Teismas nemanė, kad išvykdamas iš Lietuvos pareiškėjas nežinojo apie pareigą atlikti bausmę. Taip pat EŽTT atsižvelgė į Vyriausybės teiginį, kad pareiškėjo advokato prašymai suteikti informaciją apie vykdomą pareiškėjo paiešką buvo skirti sukurti iliuziją, kad pareiškėjas laikosi pareigos atlikti bausmę.

       

      Vertindamas valdžios institucijų veiksmus, Teismas pastebėjo, kad pareiškėjo paieška buvo paskelbta netrukus po nuosprendžio įsiteisėjimo. Pareigūnai pareiškėjo ieškojo jo ir jo šeimos adresais ir bandė išsiaiškinti galimą jo buvimo vietą. Atsižvelgdamas į pareiškėjo išvykimą į Jungtinę Karalystę ir į tai, kad policiją apie tai informavo pareiškėjo kaimynai ir nuomininkai Lietuvoje, Teismas pripažino, kad valdžios institucijų negalėjimas surasti pareiškėją Lietuvoje yra paaiškinamas. Net ir sutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada, kad institucijų nesugebėjimas suimti pareiškėjo, kai jis du kartus kirto Lietuvos sieną, gali būti vertinamas kaip aplaidumas, EŽTT nemanė, kad šis neveikimas pats savaime yra įrodymas, kad Lietuvos valdžios institucijos nesiėmė jokių pastangų patraukti pareiškėją atsakomybėn. Iš tiesų policija vykdė ieškovo paiešką, buvo išduotas Europos arešto orderis, o dėl institucijų tarptautinio bendradarbiavimo jis galiausiai buvo suimtas Jungtinėje Karalystėje.

       

      Teismas nusprendė, kad nacionalinių teismų sprendimai atsisakyti atleisti pareiškėją nuo bausmės atlikimo nėra savavališki. Taigi, remiantis Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a punktu, pareiškėjo laisvės atėmimas, jei jis būtų išduotas Lietuvai, būtų „teisėtas“ ir vykdomas „įstatymų nustatyta tvarka“.

       

      Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, EŽTT konstatavo, kad pareiškėjo skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas ir turi būti pripažintas nepriimtinu pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies a punktą ir 4 dalį.

       

       

      EŽTT nutarimas byloje Stepanov prieš Lietuvą (anglų kalba)

    Atgal